Viena skirtybėse

Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu - tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes (Jn 17, 11).
Kartais žiūriu į savo vaikus ir stebiuosi, kokie jie skirtingi. Ir ne tik todėl, kad skirtingų lyčių - skiriasi jų temperamentas (viena - degtukas, kitas tyliai pagal save padaro), gabumai, pomėgiai. Net ir kūno sudėjimu yra tarsi du kraštutinumai, va, sudėjus ir padalijus perpus, išeitų du vidutinio sudėjimo vaikai. Ir vis dėlto... nepaisant to... nepaisant visko... jie - viena. Ta vienybė tarsi neapčiuopiama, sunkiai įvardijama (įvardyti skirtumus daug lengviau). Bet ji yra - jie tarsi vienas kumštis. Brolis ir sesuo. Nors ir pasipykdami, jie negali vienas be kito, stoja vienas už kitą bėdai ar bėdelei ištikus. Juos jungiantys ryšiai stipresni už draugystę, meilė pranoksta ir pridengia nesutarimus ir konkurenciją. Galbūt šis vienybės raištis - tai suvokimas, kad jie priklauso tiems patiems namams, vienai šeimai.

Žvelgiu į juos ir vis dėkoju Viešpačiui už šią vienybę, kuri dėl žmogaus prigimties nuodėmingumo tokia trapi. Ir nejučia susimąstau, ką turėjo omenyje Viešpats, kalbėdamas apie savuosius, kad jie būtų viena. Štai Jo pasiuntiniai - apaštalai Petras, Jonas, Jokūbas. Vėliau pašauktas, tarsi ne laiku gimęs, didysis pagonių apaštalas Paulius. Jie visi tokie skirtingi. Žvejai ir fariziejus. Į kraštutinumus vis puolantis lyderis Petras, meilės apaštalas Jonas, stropusis darbininkas Jokūbas. Paulius, kurio uolumas ir aistra Viešpačiui bei Jo darbui neturėjo ribų. Bet skyrėsi ne tik jų kilmė, išsilavinimas ar temperamentas. Skaitydami Evangeliją pagal Joną, Jono, Petro, Jokūbo ir Pauliaus laiškus, matome, kad ir mokė jie kiek skirtingai. Štai, Paulius rašo: Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų (Rom 3, 28). Pala, pala, - tarsi ginčijasi Jokūbas. - Jūs matote, kad žmogus išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu (Jok 2, 24). Ir tokių, iš pirmo žvilgsnio tarsi prieštaringų eilučių, galima rasti ne vieną. Ir visgi... visos jos įsipina į tą patį Naujojo Testamento audeklą, ir staiga tampa akivaizdu, kad visų jų mokymas puikiai dera tarpusavyje, ir vienos mintys ne paneigia, o papildo kitas, kad Evangelijos žiniai nieko netrūktų.

Jo Bažnyčia šiandien tokia įvairi ir skirtinga, ir, rodos, tokia susiskaldžiusi... netgi artimose denominacijoje ar net toje pačioje bendruomenėje pasitaiko tokių skirtumų, kad apie jokį „viena“ tarsi negali būti ir kalbos. Ir visgi. Kartkartėmis juk būna taip - štai bendrauji su broliu ar seserim, kurie pabrėžia kiek skirtingas tiesas, ir protas tarsi jau norėtų diskutuoti, ar ginčytis, ar netgi savo „tikresne tiesa“ pasididžiuoti, tačiau širdis liudija - mes VIENA Jame. Lygybė Viešpaties akyse nereiškia lygiavos, o vienybė - vienodumo. Skirtybės ne visuomet išskiria - iš Jo malonės jos gali praturtinti ir praturtina. Mes viena Jame, jei tas pats Viešpats mus pašaukė, jei prie Jo kryžiaus suklupome ir jei to paties Dievo ieškome, jei siekiame Jam paklusti. O Jo didybė tokia gili ir plati... kad dėl savo ribotumo nepajėgiame ne tik visos jos priimti, bet netgi įsivaizduoti ar suvokti, kokias neįtikėtinais ir netikėtais būdais gali veikti Viešpats. O juk dalis skirtybių kaip taip čia ir gimsta - tik iš dalies suvokus vienus ar kitus Jo veikimo ar mokymo aspektus, tarsi skirtingas deimanto briaunas.

Atverk tad mano širdies akis, kad ten, kur Tu esi, net ir skirtybėse, pajėgčiau įžvelgti tvirčiausią vienybės ir tobulumo raištį - Tavo meilę.

Dalia Janušaitienė