Vėl ir vėl iki ausų prasmengu į įsipareigojimų pelkę ir jie tampa svarbesni už gyvenimą. Norisi gyventi kitaip, bet vis apsisuka ratas ir jaučiu kaip sunku jį paleisti. Ta savęs kūrimo iliuzija, nusipelnymo orientacija - liejasi iš prigimtinės nuodėmės žaizdos, o aš vis ją painioju su Gyvybės šaltiniu.
Negaliu pats išsipainioti, nes, kai pradedu energingai mosuoti darbais, tik dar labiau klimpstu.
Dangiškasis Dieve, atleisk palaidūnui, kuris vis dar reikalauja Tavo meilės garantijų, nors pats tėra Ja gyvas. Padėk man, kuris puikiai moka susimauti, bet laiko apglėbęs nereikalingas nuolaužas ir bijo paaukoti jas ant Kryžiaus.
Viešpatie, ir toliau atkakliai dovanok man drąsą nebijoti Tavo žingsnių, nesislėpti iliuzijų krūmuose. Net jei ten sugebėčiau pastatyti gražiausius teologinius rūmus, net jei į juos minios trauktų, kas iš jų, jei ten nebus Tavęs?
Viešpatie, dėkoju Tau už kiekvieną man siųstą žmogų, net jei jame nesugebėjau atpažinti dovanos ir Gelbėtojo. Kantriai mokyk mane valyti širdį nuo apkalbų, pykčio, pavydo ir nevilties. Žinau, kad mane sutvėrei TYČIA, myli net tokį, koks temoku būti, padėk ir man save priimti, kad galėčiau priimti Tave į savo širdį, kad galėčiau grįžti į Tavo man skirto kelio namus. Tik Tavo Gailestingumas gali sukurti Prisikėlimo stebuklą mano gyvenimo griuvėsiuose.
Maranata. Viešpatie, ateik, net jei ir bijau šio susitikimo. Tik Tavo meilė gali perkeisti nerimą į viltį, tikėjimą ir meilę. Amen.
_64x64_9de.jpg)
