„Tu visa graži, mano mylimoji...“ (Giesmių giesmė 4,7)
Viešpaties susižavėjimas savo bažnyčia be galo nuostabus, o jos grožio aprašymas labai uždegantis. Ji ne šiaip graži, bet ji visa graži. Jis mato ją savyje, nuplautą nuodėmes pašalinančiu krauju, apvilktą Jo dovanotu teisumu, ir ji Jam labai miela ir graži. Ir nieko nuostabaus, nes tai Jo paties tobulumas žavi Jį. Jo bažnyčios šventumas, šlovė ir tobulumas yra Jo paties šlovingi drabužiai, duoti mylimai nuotakai. Ji ne šiaip tyra , gražaus stoto – ji visa graži ir miela! Ji turi tikrai gerų savybių! Jos nuodėmės bjaurastys pašalintos. Iš savo Viešpaties ji gavo neužtarnautą teisumą, kuris jai suteikia tikro grožio. Tikintieji gauna absoliutų teisumą, kai tampa „priimtini Mylimajame“ (Ef 1,6). Bažnyčia nėra šiek tiek graži, ji yra gražiausia. Jos Viešpats vadina ją gražiausia tarp moterų. Jos vertė tikra, jos tobulybei neprilygs viso pasaulio didybė ir puošnumas. Jei Jėzus galėtų iškeisti savo išrinktąją nuotaką į visos žemės karalienes ir valdoves ar net į dangaus angelus, Jis to nepadarytų, nes ji Jam svarbiausia ir gražiausia tarp moterų. Ji, kaip ir mėnulis, kur kas ryškesnė už žvaigždes. Jis nesigėdija tokio savo požiūrio, nes visus kviečia pažvelgti į ją. „Tu graži, mano mylimoji, tu graži“ (Gg 4,1). Savo požiūrį Jis viešai skelbia ne tik dabar, bet vieną dieną iš savo šlovės sosto Jis atvirai pripažins tą tiesą visai prieš Jį susirinkusiai visatai. „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“ (Mt 25,34), - toks bus iškilmingas Jo išrinktųjų grožio pripažinimas.
C. H. Spurgeon
_64x64_9de.jpg)
