...žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks (Danieliaus 11,32).
Kiekvienas tikintysis supranta, kad Dievo pažinimas – tai aukščiausia ir geriausia pažinimo forma. Šis dvasinis pažinimas – krikščionio jėgos šaltinis. Tai stiprina jo tikėjimą. Raštas kalba apie tikinčiuosius kaip asmenis, kuriuos apšviečia ir moko Viešpats, apie juos rašoma, kad jie „turi Šventojo patepimą“. Tai ypatingas Dvasios tarnavimas, vedantis į visą tiesą, stiprinantis ir ugdantis tikėjimą. Pažinimas stiprina ne tik tikėjimą, bet ir meilę. Pažinimas atveria duris, pro kurias matome Gelbėtoją. Galima pasakyti ir kitaip: pažinimas nutapo Jėzaus paveikslą, kurį pamatę, pamilstame Jį patį. Negalime mylėti Jėzaus, Jo nepažindami. Jei menkai nutuokiame, koks Jis nuostabus, ką Jis padarė ir tebedaro dėl mūsų, mūsų meilė Jam bus drungna. Bet kuo geriau Jį pažįstame, tuo labiau Jį mylime. Pažinimas stiprina viltį. Ar galėtume kažko viltis, jei nežinotume, jog tai egzistuoja? Viltis – lyg teleskopas, o nepažinimas – kaip tamsus stiklas, temdantis ekraną ir trukdantis matyti. Pažinimas nuskaidrina stiklą ir, pamatę apreikštą šlovę, tada galime laukti džiugiai pasitikėdami. Pažinimas suteikia kantrybę. Ar galėtume būti kantrūs, jei nežinotume, kad Kristus mums palankus, ir nesuprastume, kad Tėvo mums skiriamas drausminimas duos gerų vaisių? Šventas pažinimas sutvirtina ir ištobulina kiekvieną krikščionio vertybę. Kaip svarbu augti ne tik malone, bet ir Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, pažinimu.
C. H. Spurgeon
_64x64_9de.jpg)
