Viltis

Viltis - lyg atversta knyga. Tačiau ją reikia skaityti.
Viltis - lyg grojanti melodija, bet į ją reikia įsiklausyti.Viltis - lyg šokis, bet jį reikia pamatyti.
Viltis - lyg ženklų kalba, bet ją reikia išmokti.
Viltis - lyg duona kasdienė, bet jos reikia paragauti.
Viltis - lyg dangiškai kvepianti gėlė, bet ją reikia užuosti.
Viltis - Dievo siųsta, įkūnyta, apreikšta - gyvena tavo ir mano širdyje, bet taip dažnai ją reikia atgaivinti!

Viltis... Ji lyg žydintis medis - pranašaujanti apie vaisius, apie pasikeitimus... Viltis aprengia žydinčiais žiedais dar tuomet, kai nėra nė vieno lapo. Štai kodėl tikinti širdis šypsos bei dėkoja Dievui, kai lyg ir „nėra už ką“, o tuo pačiu metu kita širdis, praradusi tikėjimą „logiškai“ gali klausti: „Negi turi Jam už ką dėkoti? Ar tie „žiedai“ tavo gyvenime tau nekelia abejonių? Juk gali ateiti audros, ir žydėjimas neišpildys savo misijos - lapeliai neišsprogs, vaisiai neužsimegs...“.

Ne! Dangiška viltis niekuomet neapgauna. Vienintelė audra gali nuslopinti besimezgančius vaisius - tai netikėjimas. Tačiau netikėjimas neateina staiga. Jis bręsta lėtai, jei tik... leidžiame jam subręsti, subujoti, išsikeroti... Mat net jei mus apninka abejonės, nusivylimai, įvairios baimės, pagundymai - tai tik įvairūs vėjai, kurie tai pučia, tai nurimsta. Tačiau įmanoma pasitikėti ir tuomet, kai vėjai šėlioja. Įmanoma išlaikyti tikėjimą, net jei abejonių bangos siūbuoja tavo valtį. Daugybė tikinčiųjų klupo ir kėlės, dvejojo ir vėl paėmė tikėjimo skydą, verkė, bet ir vėl džiaugėsi, matydami Viešpaties pagalbos ranką savo gyvenime. Tikėk - matysi ir tu!
-

Viltis - lyg ateities mokytoja, lyg pašnekovė iš ateities… Tiek daug norėčiau jos paklausti. Kokia mano vaikų ateitis? O Lietuvos? O bažnyčios? O viso pasaulio?.. Na, ir mano...

Ir tokiomis akimirkomis mano viešnia tik šypsos ir šypsos, lyg neturėtų blogų naujienų. Bet ar gali taip būti, kad dangiška viltis, viltis, kurią turiu Kristuje, neturi blogų žinių?

Ne, neturi. Nes Kristus nugalėjo mirtį. Jis prikėlė ir mus, išplėšė iš mirties, iš tamsos, iš prakeikimo ir nuodėmės gniaužtų. Atleido kaltes. Viešpats suteikė mums žymiai daugiau, nei mes galėjome tikėtis ar įsivaizduoti. Ir niekas, absoliučiai niekas negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės... Ir neleiskime, kad atskirtų. Net ir tie, kuriuos degino ant laužų dėl tikėjimo Kristumi - giedojo himnus Dievui, nes pasitikėjo Juo. Jų širdys buvo kupinos vilties ir meilės Viešpačiui.

Tikėkime ir mes: tikėkime Dievo žodžiu, tikėkime Evangelija, tikėkime Dievu!

A. Umbrasienė

Nuotrauka Rolanos Kunskės