„...ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).
Šventajame Rašte parašyta, kaip didysis įsikūnijimo stebuklas įsilieja į paprastą vaiko gyvenimą, didysis atsimainymo stebuklas ištirpsta demonų užvaldytame slėnyje, prisikėlimo šlovė nusileidžia iki pusryčių ežero pakrantėje. Tai ne atsitraukimas, bet didysis Dievo apreiškimas.
Turime polinkį stebuklų ieškoti savo patirtyje, o didvyriškus poelgius painiojame su tikrais didvyriais. Vienas dalykas krizę ištverti didingai, o visai kitas – kasdien šlovint Dievą, kai niekas to nemato, kai nešviečia rampų šviesa ir niekas nekreipia į mus nė menkiausio dėmesio. Jei ir netrokštame, kad mums virš galvos švytėtų nimbas, norime bent tiek, kad žmonės sakytų: „Koks nuostabiai pamaldus šis žmogus!“ arba: „Kokia puiki ši pasišventusi moteris!“. Jei esi deramai pasišventęs Viešpačiui Jėzui, būsi pasiekęs tokias didingas aukštumas, kur tavęs asmeniškai niekas nepastebės. Pastebima tik visą laiką per tave srūvanti Dievo galia.
Norime, kad galėtume tarti: „O, mane pasiekė nuostabus Dievo šaukimas!“. Tačiau jau vien tam, kad Dievo šlovei atliktume bent mažiausią darbelį, reikia, kad mumyse veiktų Įsikūnijęs Visagalis Dievas. Kad būtume visiškai nepastebimi, reikia, kad Dievo Dvasia mumyse darytų mus visiškai priklausančius Jam. Tikrąjį šventojo gyvenimą liudija ne jo pasisekimas, bet ištikimybė žmogiškuoju gyvenimo lygmeniu. Esame linkę savo tikslu laikyti sėkmingą krikščionio veiklą, tačiau mūsų tikslas turėtų būti parodyti Dievo šlovę žmogaus gyvenime, gyventi su Kristumi Dieve paslėptą gyvenimą mūsų kasdienybėje (žr. Kol 3, 3). Mūsų žmogiškieji santykiai yra būtent ta vieta, kurioje turėtų atsiskleisti tobulas Dievo gyvenimas.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“.
_64x64_9de.jpg)
