Viena našlė labai dažnai verkdavo. Jai gailestį sukeldavo į gatvę kaip nebereikalingas daiktas išmestas šunelis, vežimėlyje sėdintis neįgalusis, atliekų konteineriuose besikapstantis benamis, lazdele pasiramsčiuojantis kretantis senukas, gyvybės langelyje paliktas kūdikis...
„O, Viešpatie, kaip galėčiau jiems dar kaip nors padėti užuot vis verkusi?“, – klausė moteris Dievo.
Kartą, kai jau darbo diena ėjo į pabaigą, šalia našlės sėdinti bendradarbė nugriuvo nuo kėdės, jos veidas išbalo kaip drobė, o lūpos pradėjo mėlynuoti. Atrodė, kad gyvybė jau ją palieka...
Našlė puolė prie jos, suklupo, mėgino užčiuopti pulsą, nepavyko. Tuomet uždėjo rankas ant galvos ir pradėjo melsti Jėzaus pasigailėti šios moters.
Kai atvažiavo greitoji, ligonės veidas jau nebebuvo toks išbalęs, o ir mėlis nuo lūpų buvo dingęs...
– Kokių priemonių ėmėtės, kokią pirmąją pagalbą suteikėte?, – paklausė gydytojas našlės.
– Tik meldžiausi, – labai tyliai susigėdusi atsakė našlė, nuleido akis, o kai bendradarbę išvežė į ligoninę, pravirko.
„Ir vėl verkiu. Kodėl, Viešpatie, kodėl aš vėl verkiu? Kodėl negaliu suvaldyti ašarų? Juk su bendradarbe viskas bus gerai, ji nemirė, ji specialistų rankose. Ji pasveiks. Tad kodėl aš ir vėl ašaroju?“, – mintyse bėrė savo klausimus Dievui našlė.
Staiga giliai širdyje išgirdo labai labai tylų iš švelnų balsą:
– Iš kokio medžio nebėga sula?
Našlė sutriko, nes nieko panašaus iki šio nebuvo patyrusi. Protas pradėjo ieškoti atsakymo, iš eilės vardydamas visus žinomus medžius, iš kurių, jos manymu, nebėga sula, bet teisingo atsakymo į klausimą vis negalėjo rasti. Po kelių sekundžių savo širdyje vėl išgirdo tą patį tylų ir švelnų balsą:
- Iš sausuolio... Iš nudžiūvusio medžio sula nebėga. Žmogaus ašaros yra lyg medžio sula ir teka jos tik iš žaliuojančio medžio...
Grįžusi iš daro, našlė atsivertė Bibliją ir joje perskaitė žodžius: Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. Jį lydėjo didelė minia ir daug moterų, kurios raudojo ir aimanavo dėl Jo. Atsigręžęs į jas, Jėzus tarė: „Jeruzalės dukros! Verkite ne dėl manęs, bet dėl savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“(Lk 23, 26-31).
Nuo to karto našlė nebesigėdijo savo ašarų.
Vilija Senulytė
_64x64_9de.jpg)
