Žodžių aidas

NUOLANKUMAS

Žodį „nuolankumas“ suvokiau supratusi priešingos reikšmės žodžius „išdidus, išdidumas“. Žmogus didžiuojasi savo šeima, giminės linija, įtakingomis pažintimis, socialine padėtimi, moksliniais laipsniais, tarnyste bažnyčioje ir dar begale kitų dalykų. Pagal tai jis suvokia savo vertę. Kuo daugiau „pliusiukų“ susirenka, tuo vertingesnis tampa savo ir kitų akyse.

„IŠ-SI-DIDINIMAS“

O ką daryti tam žmogeliui, kuris nei savo tėvų nepažįsta, nei supranta, kas yra šeima, nei visuomenėje įtakingų draugų neturi, ir dirba neprestižinį darbą, pavyzdžiui, yra šiukšlių surinkėjas, gaunantis valstybės nustatytą minimalų atlyginimą? Į jį visi žiūri su panieka...  O jei atsitinka taip, kad dar ir tokio darbo netenka, žmogelis visai tampa „visuomenės šiukšle“, „mėšlu“... Be darbo, be pinigų, be šeimos ir draugų žmogelis išstumiamas anapus miesto sienos, į šiukšlių sąvartyną, kaip žibančios visuomenės mėšlas, kaip paskutinis „bomžas“.

 „BOMŽAS“ (Žodis „bomžas“ kilo iš rusiškojo sutrumpinimo B. O. M. Ž. – „bez opredelionavo miesta zhytielstvo“, išvertus į lietuvių kalbą – „be nustatytos gyvenamosios vietos“).

Taip ir gyvena, taip ir voliojasi žmogelis jį supančiame sąvartyne, tikrų tikriausiame mėšlyne, kur kvapelis ne iš maloniųjų, tačiau vieta pabūti kiekvienam – labai tinkama. Kodėl?

MĖŠLAS

„Mėšlas – grynos gyvūnų išmatos arba jų mišinys su kraiku. Tai viena svarbiausių organinių trąšų, kurios vertė buvo žinoma Babilonijoje. Priklausomai nuo jame esančių sausų medžiagų (tarp jų kraiko) kiekio, mėšlas gali būti skystas, pusiau skystas ir tirštas. Pastarasis yra pats geriausias ir tinkamiausias tręšti bei mažiausiai teršiantis aplinką. Labai pagerina dirvos struktūrą, praturtina ir mikroorganizmais, ir maisto medžiagomis, skatina humoso susidarymą. Mėšle esančių maisto medžiagų kiekis ir santykis priklauso nuo jo rūšies, kraiko kiekio ir kt. Kai kurios mėšlo rūšys (pvz.: paukščių mėšlas, mėšlo mišinys su sutirštintomis srutomis) turi labai daug azoto junginių“ (Vikipedija)

Ir štai toks visuomenės akyse „mėšlu“ tapęs ir į bažnyčią netyčia užklydęs žmogelis negali nieko daugiau – tik atokiai stovėdamas, nedrįsdamas nė akių pakelti į dangų, mušdamasis į krūtinę maldauti: Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui! (plg. Lk 18, 13).

Tačiau egzistuoja žymiai gilesnė ir pavojingesnė išdidumo forma, nei aukštai užriesta nosis ar iškelta galva. Tokiam išdidumui pasidavė pirmieji žmonės, kai prie jų prisėlino klastinga gyvatė: Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo (uždrausto medžio), atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga (Pr 3, 5). Tokiam išdidumui pasidavė ir tie, kurie sugalvojo pasistatyti miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir taip norėjo išgarsinti savo vardą, ne Dievo! (plg. Pr 11, 4).

BŪTI KAIP DIEVAS

Žmogų suviliojo troškimas būti tokiam kaip Dievas. Tai pati pavojingiausia išdidumo forma, ir Dievo akyse pati šlykščiausia. Šventajame Rašte skaitome: Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą (Pat 16, 18). Išdidūs žmonių žvilgsniai bus pažeminti ir jų puikybė palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną (Iz 2, 11). Viešpats Dievas prisiekė savimi: „Aš bjauriuosi Jokūbo puikybe, nekenčiu jo rūmų ir atiduosiu miestą priešams su viskuo, kas jame yra (Am 6, 8).

VIRŠ

Klastingos gyvatės suklaidintam žmogui sunku suvokti, kad virš jo ir virš visko, kas sukurta, YRA DIEVAS!!! Išdidumas niekada neleidžia žmogui turėti teisingų santykių nei su Dievu, nei su kitais žmonėmis, nei su jį supančiu pasauliu.

Apaštalas Paulius sako: Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo (Rom 1, 21). Pažinę Dievą... O ką kalbėti apie tuos, kurie Jo dar nepažįsta?..

PO

Todėl apaštalas Paulius liepia: Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis jus išaukštintų metui atėjus (1 Pt 5, 6).

Tam, kad Dievas išaukštintų, bet neragina patiems „iš-si-didinti“. Štai čia ir yra nuolankumo esmė – nusižeminti po galinga Dievo ranka. Nusižeminti ne prieš ką nors kaip vergui, o po galinga Dievo ranka – kaip laisvam žmogui. Tuomet viskas sustoja į vietas – užsimezga teisingi žmogaus santykiai ir su Dievu, ir su kitais žmonėmis, ir su jį supančiu pasauliu.

Nuolankumas yra pati brangiausia vertybė, bet ji ateina tik įveikus išdidumą. Patiems įveikti išdidumą nėra jokios galimybės, tačiau gyvas ir veikiantis Dievas gali tai padaryti, kai prašome Jo malonės įveikti savo nuodėmingumą. Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4, 6–7).

Didybė (puikybė, išdidumas, garbė) ir nusižeminimas – šios dvi savybės kaip dvyniai egzistuoja nuo pat pasaulio sukūrimo. Tikras krikšionis turi įsitvirtinti Kristuje, kad galėtų įveikti išdidumą. Jis privalo plaukti prieš srovę (tai tikrai labai sunku – tie, kas bandė, žino), o ne būti srovės nešamas kaip šiukšlė, kaip negyva žuvis, nes, kaip byloja senolių išmintis, tik negyvos žuvys plaukia pasroviui.