„25 stebinančios santuokos“ – stebinančios Kristaus malonės liudijimai

Prieš kurį laiką teko garbė prisidėti ruošiant leidybai Williamo J. Peterseno knygą „25 stebinančios santuokos“ (2015 m. išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“).
Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad čia apžvelgiamos gilų pėdsaką evangeliškosios krikščionybės istorijoje, o ir visoje krikščionių Bažnyčioje palikusių Dievo žmonių santuokos, padedant Reformacijos tėvu daktaru M. Liuteriu ir baigiant evangelistu B. Gremu, kuris vis dar yra su mumis... Turbūt natūralu, kad dar prieš atsiverčiant knygą žmogiškasis (o ypač - moteriškas) smalsumas jau nekantriai trypčiojo prie šių žmonių asmeninį gyvenimą dengiančios užuolaidos, tikėdamasis pro plyšelį žvilgtelėti į įvairias kasdienio gyvenimo bei tarpusavio santykių smulkmenas. Tačiau... knyga nustebina skaitytoją - tai ne pikantiškas užkandis ar lengvas desertas prie kavos, o liudijimas didžios ir dažnai skausmingos išrinkimo malonės, primenančios mums, kad „Dievas yra suėdanti ugnis“...

Čarlzas ir Suzana Sperdženai, Džonas ir Molė Vesliai, Viljamas ir Katerina Butai, Klaivas Steiplas ir Džoja Luisai, Kalvinas ir Harieta Bičer Stou, Deividas ir Merė Livingstonai, Bilis ir Rūta Gremai... Puikiai žinomos ar kiek mažiau girdėtos Dievo tarnų pavardės ir, ko gero, ne vienam skaitytojui pirmą kartą girdimi jų sutuoktinių vardai. Įvairiausios jų tarnavimo sritys: Reformacijos tėvai, misionieriai ir visuomenės atstumtųjų tarnai, kompozitoriai ir rašytojai, evangelistai ir apologetai... Skirtingos šalys ir net žemynai (Europa, Amerika, Azija). Skirtingi laikmečiai, nuo Reformacijos ir JAV Pilietinio karo audrų, technologijų eros aušros XIX a. iki vis sekuliarėjančio XX a. Tačiau visiems jiems bendra tai, kad jie įvairiais būdais atsakė į Kristaus pašaukimą ir žengė Jo tarnystės keliu lydimi savo sutuoktinio ar sutuoktinių.

Tad kas gi sukėlė didžiausią nuostabą šių Dievo tarnų santuokose? Pirmasis ir, ko gero, labiausiai mane sukrėtęs dalykas, buvo jų šeimoms tekusios tragedijos. Atminkime, kalba eina ne tiesiog apie „išteisintus nusidėjėlius“, bet apie Viešpaties tarnus, palikusius gilią žymę krikščionybės istorijoje. Tie žmonės pažino Kristų, nuoširdžiai sekė Juo, vaisingai tarnavo Jam ir... kentėjo patys arba matė savo artimųjų kančias ir patyrė netektis. Trys evangelisto Bilio Sandžio vaikai iš keturių pasuko klystkeliais, du iš jų mirė dar tėvui esant gyvam (vienas sūnus pakėlė prieš save ranką), o motina, Helena Sandi, pergyveno visus keturis savo vaikus.... Misionierius, išganymo žinios Kinijai nešėjas Hadsonas Teilioras palaidojo dvi žmonas ir neteko net šešių vaikų.... kai kuriuos iš jo artimųjų, rodos, atėmė sunkios tarnystės nesvetingoje Azijos šalyje sąlygos. Trumpą ir laimingą K. S. Luiso santuoką temdė vėžio, kuriuos sirgo jo žmona Džoja, ir neišvengiamos netekties šešėlis. Jonas Kalvinas palaidojo vienintelį savo kūdikį, o vėliau - po sunkios ligos - ir mylimą žmoną, kurios vaikus iš pirmosios santuokos išaugino kaip savuosius. Sjuzana Sperdžen ir Polė Niuton buvo neįgalios, Dorotė Keri sirgo psichine liga, sveikatos problemos praktiškai visą gyvenimą vargino Čarlzą Sperdženą, Joną Kalviną, Martyną Liuterį... Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, kalbant beveik apie kiekvieną knygoje aprašytą šeimą, kurių likimus tarsi apibendrina šie Ekleziasto žodžiai: Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių (Ekl 1, 18).

Ne tik ligos ir netektys temdė šių didžių Dievo tarnų ir jų artimųjų gyvenimus - nė vieno jų tarnystės kelias nebuvo rožėmis klotas. Skaitant atrodo, kad daugelis jų tapo gyva apaštalo Pauliaus žodžių iliustracija: Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami (2 Tim 3, 12), o kartais - tarsi pats Dievas būtų priešinęsis savo paties įkvėptam darbui... Valdžios ir šio pasaulio galingųjų grasinimai, įkalinimai, grėsmė gyvybei, nuolatinis skurdas ir nepriteklius, pasauliečių ir netgi brolių Kristuje priešiškumas, ilgi sausros laikotarpiai, kai galėjo atrodyti, kad tarnystė neduoda jokių vaisių. Šiuos sunkumus vėlgi patyrė praktiškai visi knygoje aprašyti tarnai, pradedant Martinu Liuteriu, išstojusiu prieš, rodos, neįveikiamos pasaulinės galybės - Romos katalikų bažnyčios ydas, ir baigiant Johanu Sebastianu Bachu, kurio visą biografiją ženklina nuolatiniai nesutarimai su miestų ir bažnyčių tarybomis.

Drauge su jais vargų naštą nešė ir artimieji. Žvilgtelėkime kad ir į JAV užsienių misijų pradininko, misionieriaus Birmoje Adoniramo Džadsono, skausmingą tarnystės epizodą: „Praėjus šešiems mėnesiams po persikėlimo, Adoniramas buvo ištemptas į kalėjimą. Ten jo kulkšnis prirakino prie akmens trimis poromis grandinių. Belangiame kalėjime jis alpo nuo karščio ir springo nuo neapsakomos smarvės. <...> Suprantama, Adoniramas puolė į depresiją. Biografas Kortnis Andersonas pasakoja, kas dėjosi jo galvoje: „Ką jis atnešė tiems, kuriais jis turėjo rūpintis? Nieko, išskyrus mirtį. Mirė jų vienintelis sūnus. O dabar tai gresia ir jam pačiam, ir galbūt [žmonai] Nensei. Ir dėl ko visa tai? Dėl aštuoniolikos atsivertusiųjų per dvylika metų - nuo tada, kai išvyko iš Salemo. Iš jų greičiausiai tik keletas liks ištikimi, jeigu išliks gyvi. Aštuoniolika sielų per visus tuos metus ir Naujasis Testamentas birmiečių kalba.“ Kai 1825 m. lapkritį atėjo britų kariuomenė ir juos išlaisvino, Adoniramas buvo geresnės fizinės būklės nei Nensė. <...> Sulaukusi 36 metų Nensė mirė.“ [470 psl.]. Nejau Viešpats, pašaukęs savo išrinktuosius tarnystėn, užsnūdo ar tiesiog pamiršo jų vargus?

Dar vienas stebinantis (nors tai stebinti ir neturėtų) bei šiek tiek guodžiantis dalykas yra tai, kad tarp šių sutuoktinių nerasime nei tobulos poros, nei tobulo asmens. Kai kurios nuodėmės, ydos ar trūkumai akimirkai gali netgi papiktinti (ypač tuo metu, jeigu užmerkiame akis savo nuodėmingai prigimčiai). Ne kartą skaitydama knygą mintyse šūkčiojau: „Na, kaip jie taip gali?!“ arba „Tokio sutuoktinio tai jau tikrai nenorėčiau!“. O ydų neišvengė žymiausi Viešpaties tarnai. Čarlzas Sperdženas ypatingai daug rūkė, Martynas Liuteris ir Liuisas taip ir neišmoko tvarkytis su pinigais, Bilis Gremas, Harieta Bičer Stou buvo... na, ne itin pedantiški.

Štai keletas smagesnių epizodų - gal juose išvysime ir save: „Dažnai mane nepakenčiamai suerzindavai, kai paimdavai mano laikraščius ir, užuot tinkamai juos sulanksčiusi bei padėjusi į vietą, numesdavai juos išdrabstydama ant grindų ar kai sugniaužydavai visus į vieną gniutulą ir išmėtydavai po stalą kaip seną vištą, išlindusiais viduriais bei skilviu“ [183 psl.], - tai ištraukta iš rašytojos, „Dėdės Tomo trobelės“ autorės Harietos Bičer Stou vyro Kalvino laiško savo žmonai. Liuterio biografijoje yra ir toks epizodas: „Liuteriui reikėjo prisitaikyti ir prie žmonių, su kuriais dirbo ir bendravo. Vienuolyne jis buvo įpratęs būti atsiskyręs, bet Ketė negalėjo to pakęsti. Yra pasakojama, kad kartą jis užsirakino savo kabinete trims dienoms, bet Ketė nukėlė duris nuo vyrių. Pamatęs nukeltas duris ir stovinčią Ketę, Martynas nekaltai paklausė: „Kodėl tai padarei? Aš juk nedarau nieko blogo.“... [164 psl.].

Tačiau labiausiai stebina tai, kad visi anksčiau aprašyti dalykai sukelia ne fatališko beviltiškumo įspūdį, o žadina viltį, stiprina tikėjimą, gręžia žvilgsnį prie Kristus. „Neapsigaukime, - vienas kitam tarsi antrina šios knygos veikėjai, - pašaukimas, patepimas, dovanos, talentai, puikus pamokslavimas lengvai gali sudužti į gyvenimo sunkumus. Tačiau ištikimybė Kristui neš amžiną vaisių.“ Tarsi Laiško žydams vienuoliktajame skyriuje aprašyti tikėjimo didvyriai, kęsdami sunkumus jie žvelgė ne į savo netobulumą ar skausmą, o tikėjimo akimis regėjo neregimąjį, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai, džiaugsme ir varge šlovindami Jį. Štai Čarlzas Sperdženas pirmą kartą istorijoje pamokslavimui išsinuomoja didžiausią Londono salę. Jo pamoksluose skambanti Dievo jėga traukte traukia žmones. „Salėje susigrūdo dvylika tūkstančių žmonių, o dar 10 000 žmonių stovėjo lauke. Viduryje pamaldų, kai Čarlzas meldėsi, kažkas suriko: „GAISRAS!“ Kitas sušuko: „Balkonai krenta! Pastatas griūna!“ Keletas žmonių, apimti panikos, metėsi durų link. Kai kurie šoko nuo laiptų. Septyni žmonės žuvo, dvidešimt aštuoni buvo rimtai sužeisti, daug žmonių patyrė lengvesnių sužalojimų.“ Spauda kaltino Sperdženą dėl nelaimės. Atrodė, šėtonas juokiasi pamokslininkui į veidą, Viešpats užsimerkė, o kaltės ir atsakomybės našta palaužė. Tačiau nuo tragedijos nukreipęs akis į Dievą pamokslininkas staiga taip tarė žmonai: „Brangioji, koks aš buvau kvailys! Argi svarbu, kas nutiks man, jei tik bus pašlovintas Viešpats? Jei Jis bus išaukštintas, tedaro Jis su manimi tai, kas Jam patinka. O, žmonele, dabar visa tai suprantu.“ Nepamokslavęs tik vieną savaitę, jis grįžo, kad prisiimtų sunkią pamokslavimo naštą“ [65 psl.].

Nors apžvalgos pradžioje pabrėžiau liūdnesnius dalykus, tikrai nesinorėtų sudaryti įspūdžio, jog ši knyga - ašaringas tragedijų, nesėkmių ir santuokinių nesutarimų aprašymas. Tikrai ne. Tiesiog šios biografijos paneigia daug mitų, kurie kartkartėmis nepastebimai įslenka į mūsų sąmonę. Kad pateptojo ir visa širdimi Viešpačiui tarnaujančio vyro ar moters namus aplenks nesėkmės, skausmai ir netektys.... Kad darbas, į kurį Viešpats pašaukė, iš esmės bus sėkmingas ir be didelių kliūčių, o Jo tarnai beveik visuomet džiaugsis laimėtomis sielomis, finansiniu stabilumu ar visuomenės palankumu.... Kad sutikus „Dievo skirtą“ sutuoktinį ar sutuoktinę, visas likęs šeimyninis gyvenimas bus nuolatinis „medaus ragavimas“. Tačiau, kita vertus, neskaitant kelių tiktai nelaimingų santuokų (tokių kaip Dž. Veslio, V. Kerio, ar Greisės Hill, kurių nesėkmę dažniausiai lėmė tai, kad sutuoktinė arba sutuoktinis nepripažino ir nevertino Dievo darbo ir nenorėjo būti Jo įrankiu), ji patikimai įrodo, kad tas retas ir nepaprastai vertingas brangakmenis - šeimyninė laimė - įmanomas ne tik romanuose, bet ir realių žmonių gyvenime, jei tik jie bus pasirengę drauge žvelgti į Kristų ir keistis pagal Jo atvaizdą.

„Įsikibsiu į Kristų kaip varnalėša į apsiaustą“ [170 psl.], - šis vaizdingas ir taiklus pasakymas tai paskutiniai Liuterio žmonos Katarinos von Boros žodžiai. Įsikibkime į Jį ir šlovinkime Jį dėkodami tiek už savo sutuoktinį ar sutuoktinę, vaikus ir kitus artimuosius, tiek už tarnystės dovanas. Įsikibkime kaip varnalėša, kad nuo Jo neatplėštų mūsų ar mūsų artimųjų ydos, silpnybės, trūkumai ir nuodėmės. Įsikibkime ir laikykimės Jo skausmo, ligos, netekties valandą, glauskimės prie Jo tuomet, kai, rodosi, griūva visas pasaulis. Nes gyvenimo Jame daugiau nei pakanka.