„Aggie: mergaitė be tėvynės“ Deivido Vilkersono lūpomis

Jūsų dėmesiui siūlome Deivido Vilkersno lūpomis (straipsnyje „Ar tu pyksti ant Dievo?“) perpasakotą misionierių dukros Aggie Hurst istoriją-liudijimą, kuriuo ji pasidalijo savo knygoje „Aggie: mergaitė be tėvynės“ (Aggie: a Girl without a Country).

Tai - dramatiškas ir širdį liečiantis pasakojimas apie Afrikoje gimusią švedų misionierių dukrą, kurios motina mirė netrukus po gimdymo, o įsiskaudinęs tėvas kūdikio atsižadėjo. Ar Dievas tikrai žinojo, ką daro, leisdamas jai gimti? Kokia jos gyvenimo paskirtis? Tačiau atskiros jos gyvenimo detalės sugulė į vientisą dėlionę, atskleidžiančią, kad Dievo planas kiekvieno žmogaus gyvenimui yra tobulas.

--------------

Krikščioniui nieko nėra pavojingiau, kaip laikyti apmaudą Dievo atžvilgiu. Stebiuosi, kiek daug krikščionių pyksta ant Jo. Jie atvirai to nepripažįsta, bet giliai širdyje laiko pagiežą. Kodėl? Nes mano, jog Dievui nerūpi jų gyvenimas ir problemos, kadangi Jis neatsakė į tam tikrą maldą ir nepagelbėjo. <...> Pastebiu, jog vis daugiau įvairių denominacijų tarnautojų į savo širdį įsileidžia panašų pyktį. Jų iliuzijos sudužo, jie „perdegė”, supyko ant Dievo ir paliko savo pašaukimą. Jei paklausi jų, kodėl, tau atsakys: „Aš buvau uolus, ištikimas dariau geriausia, ką galėjau. Bet kuo sunkiau triūsiau, tuo mažiau mačiau rezultatų. Mano bendruomenė nebuvo dėkinga, o visos mano maldos atrodė bergždžios. Tai, ką pamokslavau, atrodė nenuoširdu, nes neveikė mano gyvenime. Aš baigiau savo tarnystę, bent kol susigaudysiu, kas vyksta.“ Iš savo ilgametės patirties žinau, jog vos keli tokie tarnautojai sugrįžta į tarnavimą. Kodėl? Jie vis dar įtūžę ant Dievo ir sako: „Aš viską dariau teisingai, bet tai, ko tikėjausi, neįvyko. Aš buvau ištikimas Dievui, bet Jis išdavė mane!“

Neseniai man į rankas pakliuvo viena knyga - misionierių biografija, pavadinta „Aggie”. Negalėjau nuo jos atsitraukti, nes pasakojimas prikaustė mano dėmesį ir perskaičiau jį vienu ypu. Norėčiau trumpai atpasakoti tą istoriją jums, kadangi ji puikiai iliustruoja griaunančio pykčio, esančio krikščionio širdyje, jėgą.

1921 m. Stokholme dvi jaunos švedų sutuoktinių poros atsiliepė į Dievo pašaukimą vykti į misijų laukus Afrikon. Jie priklausė „Filadelfijos sekmininkų“ bažnyčiai, siuntusiai misionierius į visą pasaulį. Vieno misijų susirinkimo metu abi poros Davidas ir Svea Floodai bei Joelis ir Bertha Ericksonai nusprendė vykti į Belgijos koloniją Kongą (dabar Zairas). Svea Flood buvo tik keturių pėdų ūgio, ji buvo žinoma Švedijos dainininkė. Abi poros nutarė viską palikti ir paaukoti savo gyvenimus Evangelijos labui.

Atvykę į Kongą, jie prisistatė vietinėje misijos stotyje. Pasiėmę mačetes ėmė kirstis kelių į nuodingais vabzdžiais knibždančių Kongo džiunglių gilumą. Davidas ir Svea turėjo mažiuką sūnų, irgi vardu Davidą, kurį nešėsi ant nugaros. Abi šeimos keliaudamos per džiungles susirgo maliarija, bet ėjo toliau, pasiruošusios net mirti dėl Viešpaties. Galiausiai jie pasiekė vieną kaimą džiunglių gilumoje. Bet, jų nuostabai, vietiniai gyventojai atsisakė juos priimti. „Negalime čia įsileisti baltųjų, nes mūsų dievai įsižeis,“ - paaiškino jie misionieriams. Atvykėliai patraukė į kitą kaimą, bet ir ten jų nepriėmė.

Kaimų toje vietovėje daugiau nebuvo. Išvargę misionieriai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kurtis čia pat. Jie išsikirto džiunglėse laukymėlę, nusidrėbė iš molio trobeles, kurios tapo jų namais.

Slinko mėnesiai, atvykėliai kentė vienatvę, ligas, nuolatinį alkį. Mažasis Davidas sunkiai susirgo. Ryšių su vietiniais žmonėmis beveik nebuvo. Galiausiai praslinkus šešiems mėnesiams Joelis ir Bertha Ericksonai nutarė grįžti į misijų stotį. Jie ragino savo draugus padaryti tą patį, bet Svea negalėjo keliauti, nes buvo nėščia. Jos maliarija įgavo dar sunkesnę formą. O Davidas pasakė: „Noriu, kad mano vaikas gimtų Afrikoje. Atvažiavau šiai šaliai atiduoti savo gyvenimą.“ Taigi Ericksonai atsisveikino su draugais ir išsiruošė į 100 mylių kelionę per džiungles.

Po kelių mėnesių Svea pasigavo karštinę. Visą tą laiką ji ištikimai patarnaudavo mažam juodaodžiui berniukui, kuris iš vieno kaimelio ateidavo jų aplankyti. Tas berniukas buvo vienintelis Svea laimėjimas Kristui. Jis šeimai atnešdavo vaisių. Svea tarnaudavo jam, o tas vaikas paprasčiausiai jai šypsodavosi.

Svea būklė taip pablogėjo, kad ji nebegalėjo pakilti iš lovos. Atėjus metui, ji pagimdė sveiką mergaitę, bet po savaitės jau buvo ant mirties slenksčio. ,,Pavadink jų Aina”, - sukuždėjo Svea Davidui ir paliko šią žemę.

Žmonos netektis Davidą Floodą baisiai prislėgė. Sukaupęs paskutines jėgas, jis padarė grubų medinį karstą savo mylimajai ir palaidojo ją kalno papėdėje. Stovėdamas šalia jos kapo, Davidas žiūrėjo į savo sūnų. Tuomet išgirdo verkiant dukrą molio trobelėje. Staiga jo gerklę užgniaužė kartėlis. Pyktis veržėsi lauk, ir Davidas nebegalėjo jo valdyti. Įniršęs jis raudojo: „Kodėl leidai, kad taip atsitiktų, Dieve? Mes atvažiavome čia pasišventę tarnauti dėl Evangelijos! Mano žmona buvo tokia graži ir talentinga. Ir dabar guli kape, sulaukusi vos dvidešimt septynerių. Liko mažas sūnus, kuriuo vos įstengiu pasirūpinti, ir naujagimė dukra! Viskas, ką metus pragyvenę džiunglėse galime parodyti, yra juodaodis berniukas, ir neaišku, ar jis ką nors supranta, ką mes jam kalbame! Tu apgavai mane, Dieve. Aš tik veltui iššvaisčiau gyvenimą!“

Davidas Floodas pasamdė vietinį vedlį, pasiėmė vaikus ir iškeliavo į misijos stotį. Pamatęs Ericksonus, jis piktai išrėžė: „Plaukiu namo! Negaliu vienas išauginti šitų vaikų! Sūnų imu su savim į Švediją, bet mergaitę palieku jums!“ Jis paliko Ainą auginti Ericksonams.

Plaukdamas atgal į Stokholmą Davidas Floodas sėdėjo ant laivo denio ir keikė Dievą. Jis visiems pasakojo, kad vyko į Afriką pasiryžęs aukoti gyvybę laimėti žmones Kristui, kad ir kiek tai kainuotų. O dabar grįžta namo pralaimėjęs ir visko netekęs. Jis tikėjo, jog buvo ištikimas, bet Dievas atlygino jam piktu.

Grįžęs Švedijon, jis nutarė užsiimti verslu. Davidas įspėjo kiekvieną, kad jo akivaizdoje niekas nedrįstų minėti Dievo. Kai tai netyčia įvykdavo, jo kaklo venos išpampdavo, ir jis išliedavo susikaupusią tulžį. Davidas pradėjo smarkiai gerti.

Netrukus po to, kai jie paliko Afriką, netikėtai mirė abu Ericksonai (tikriausiai buvo nunuodyti juodaodžių genties vado). Taigi mažąją Ainą apsiėmė globoti amerikiečių misionierių pora Arturas ir Ana Bergai. Bergai pasiėmė Ainą į massisi gentį šiaures Konge. Jie ėmė jų vadinti Aggie. Mažoji Aggie žaisdama su kongiečiais vaikais greitai išmoko vietinę suahili kalbą.

Laikui bėgant Aggie išmoko žaisti vaizduotės žaidimus. Ji įsivaizduodavo turinti dar keturis brolius ir seserį, kuriuos vadino išgalvotais vardais. Ji mate save sėdinčią už stalo ir besikalbančią su savo broliais, o sesutę jos nuolat ieškančią.

Grįžę į Ameriką Bergai į Mineapolį parsivežė ir Aggie. Ji užaugo, ištekėjo už vyro, vardu Dewey Hurstas, kuris tapo Šiaurės Vakarų „Dievo asamblėjų“ Mineapolyje Biblijos koledžo prezidentu. Aggie nežinojo, kad jos tikrasis tėvas vedė antrą kartą jaunesniąją Svea seserį, kuri nebuvo krikščionė, ir susilaukė su ja dar penkių vaikų: keturių berniukų ir mergaitės (kaip Aggie ir įsivaizduodavo). Tuo metu Davidas Floodas buvo beveik aklas ir visiškai prasigėręs.

Keturiasdešimt metų Aggie stengėsi susisiekti su savo tėvu, bet į jos laiškus niekas neatsakydavo. Galiausiai Biblijos koledžas, kuriame tarnavo jos vyras, parėmė jų kelionę į Švediją. Aggie tai buvo galimybė susitikti su tėvu.

Pora, perplaukusi Atlantą, keletą dienų praleido Londone. Vaikštinėdami po miestą jie užklydo į Karališkąją Alberto salę (Royal Albert Hall). Dideliam savo džiaugsmui, juodu pateko į „Dievo asamblėjų“ bažnyčios susirinkimą! Užėję vidun išgirdo, kaip juodaodis pamokslininkas liudija apie didžius Dievo darbus Konge! Aggie širdis apsalo. Po tarnavimo ji priėjo prie pamokslininko ir paklausė: „Ar jums neteko pažinti misionierių Davido ir Svea Floodų?“ „Taip! - atsake jis. - Svea Flood atvedė mane pas Kristų, kai buvau vaikas. Jiems dar gimė mergaitė, bet aš nežinau jos likimo.“ „Aš esu ta mergaitė!“, - sušuko Aggie.

Tai išgirdęs pamokslininkas suspaudė Aggie rankas, apsikabino jų ir pravirko iš džiaugsmo. Aggie negalėjo patikėti, jog sutiko tą patį mažą berniuką, kuriam džiunglėse patarnaudavo jos mama. Jis užaugo ir tapo misionieriumi savo šalyje, kurioje dabar buvo apie 110 000 krikščionių, įsikūrė 32 misijų stotys, veikė kelios Biblijos mokyklos ir 120 vietų ligoninė.

Kitą dieną Aggie su vyru išvyko į Stokholmą. Žinia apie jų atvykimą pasklido plačiai. Tuo metu Aggie jau žinojo, kad turi brolius ir seses. Jos nuostabai, trys broliai atvyko į viešbutį jos sutikti. Ji iš karto paklausė: „O kur Davidas, mano vyresnysis brolis?“ Jie parodė į viešbučio fojė gilumą, kur krėsle sėdėjo vienišas žmogus - jos vyresnysis brolis. Tai buvo susikūprinęs, padžiūvęs, žilas vyras. Kaip ir tėvas, kupinas kartėlio ir savo gyvenimą skandinantis alkoholyje.

Kai Aggie paklausė apie tėvą, broliai pratrūko pykčiu. Jie visi tėvo nekentė, ilgus metus su juo nebendravo. Aggie paklausė: ,,Kaipgi mano sesuo?“ Broliai davė jos telefono numeri, Aggie jai paskambino. Sesuo atsiliepė, bet Aggie prisistačius, pokalbis nutrūko.

Vėliau sesuo vis dėlto irgi atvyko aplankyti Aggie ir puolė jai ant kaklo. Ji pasakė: „Visą savo gyvenimą galvojau apie tave. Aš žaisdavau tokį žaidimą: pasidėdavau žemėlapį ir žaisline masina važiuodavau pas tave į svečius“.

Sesuo taip pat vengė tėvo, bet pažadėjo Aggie padėti su juo susisiekti. Taigi jos nuvyko į skurdžiausią Stokholmo rajoną, sustojo prie apgriuvusio namo. Pabeldus moteris atidarė duris. Viduje mėtėsi tušti buteliai. Kampe ant gulto tįsojo žmogus - jos tėvas, anuomet etatinis misionierius Davidas Floodas. Dabar 73 metų vyras kentėjo nuo diabeto, neseniai buvo patyręs insultą, abi akys buvo aptrauktos katarakta. Verkdama Aggie suklupo prie jo: „Tėti, aš tavo mergaitė, kurią tu kadaise palikai Afrikoje!” Jis atsisuko į ją ir akyse sužvilgo ašaros. „Niekada nenorėjau tavęs palikti, - atsake jis. - Tiesiog negalėjau pasirūpinti jumis abiem.“

„Nesisielok, tėti, - atsake Aggie, - Dievas manimi pasirūpino.“

Tėvo veidas apsiniaukė: „Dievas nesirūpino tavimi! sušniokštė jis. - Tai Jis sugriovė visų mūsų šeimą! Jis nuvedė mus į Afriką ir ten paliko! Iš to nieko neišėjo, absoliučiai nieko gero. Mes tik iššvaistėme savo gyvenimus veltui!“

Tuomet Aggie papasakojo tėvui apie Londone sutiktą juodaodį pamokslininką, kuris evangelizavo visą Afrikos šalį. „Tai tiesa, tėti. Kiekvienas žino, kaip atsivertė tas mažas juodaodis berniukas. Šią istoriją spausdino visi laikraščiai.“ Staiga Davidą Floodą užliejo Šventoji Dvasia, ir jis sudužo. Sielvarto ir atgailos ašaros tekėjo raukšlėtu jo veidu. Dievas išgydė jo širdį. Netrukus po susitikimo su dukra Davidas Floodas mirė. Nors Dievas ji atstatė, tačiau tai, kas buvo likę iš jo gyvenimo tapo vien griuvėsiais. Be Aggie liko dar penki jo vaikai visi neišgelbėti, tragiškai apkartusiais gyvenimais.

Aggie užrašė šį pasakojimą. Berašydama sužinojo, kad serga vėžiu. Pabaigusi rašyti savo biografiją, Aggie išėjo pas Viešpatį.

Pyktis ant Dievo dažniausiai prasideda nusivylimu. Dievas gali mus pašaukti, pasiųsti, bet gali ir pakeisti savo planus mūsų apie tai neinformuodamas. Kai įvykiai klostosi ne taip, kaip tikimės, jaučiamės apgauti ar net išduoti.

Be abejo, Dievas supranta mūsų šauksmą iš skausmo ir pasimetimą. Pagaliau, mes juk žmonės. Panašiai šaukė ir Jėzus kabodamas ant kryžiaus: „Tėve, kodėl mane apleidai?“ <...> Pavojingiausia yra tai, kad pykdamas ir širsdamas ant Dievo, tu gali prieiti tokią ribą, už kurios jau jokia paguoda ir pagalba tavęs negales pasiekti. Kai per ilgai širdyje nešiojame apmaudą, jis virsta susierzinimu. Susierzinimas virsta kartėliu. Kartėlis perauga į tulžį, o tuomet mes jau nebegirdime pataisymų, Dievo žodis mūsų nebeveikia. Ir niekas: nei draugas, nei sutuoktinis, nei pastorius nebegali pasiekti mūsų širdies. Mes nebegirdime Šventosios Dvasios balso! Bet Dievas sako, kad yra viltis ir tokiu atveju!

Todėl, mano mylimieji broliai, bukite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jusit triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58). Mylimieji, jūsų ašaros ir maldos nėra tuščios! Gal tu matai tik savo gyvenimo griuvėsius bet Jis mato atstatymą! Leisk Jam išvesti tave iš dykynės. Jis numatęs tau gerą ateitį ir atlygina tiems, kurie Jo uoliai ieško (Žyd 11, 6).

Iš anglų k. Vanda Grigorovič. Straipsnis iš „Ganytojo” archyvo (2005 m.)