A. McGrathas ir J. Collicutt McGrath „Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“

Mokslininkų ir teologų Alisterio McGratho ir Joanos Collicutt McGrath knyga „Dawkinso iliuzija?“ yra atsakas į kito autoriaus - mokslininko ir tikriausiai garsiausio XXI a. ateisto Ričardo Dokinso (Richard Dawkins) milžiniško populiarumo sulaukusią knygą „Dievo iliuzija“. Viena iš atsako į R. Dokinso knygą priežasčių yra ta, kad „kai kurie pamanytų, jog jokio atsakymo nė negali būti“ (1, 11).

Tačiau McGrathai nusprendžia neįžeidinėti savo galimų skaitytojų ateistų, nors taip savo knygoje elgiasi R. Dokinsas tikinčiųjų atžvilgiu, o kritiškai pateikti R. Dokinso išdėstytus argumentus. Lygiagrečiai skaičiau abi knygas tad čia pamėginsiu apžvelgti tai, ką skaitydamas suvokiau, laikydamasis knygos „Dawkinso iliuzija?“ skyrių eiliškumo.

Pasidavę Dievo iliuzijai?

R. Dokinsas teigia, kad tikėjimas Dievu yra infantilus, t.y. žmogui (ar žmonijai) augant ir bręstant jis turėtų pradingti, taip kaip ir tikėjimas Dantukų fėja ar dovanas atnešančiu Kalėdų Seneliu. Į tai McGrathai, atsako, jog nepažįsta žmonių, kurie brandžiame amžiuje būtų ėmę tikėti Kalėdų Seneliu ar Dantukų fėja, tuo tarpu labai daug yra žmonių kurie atranda Dievą būdami vyresni (1, 17). Tai liudija ir asmeninė A. McGrath‘o patirtis.

Visas knygos „Dievo iliuzija“ skiriamas Dievo buvimą teigiančių argumentų kritikai. „Dawkinso iliuzijos“ autoriai taikliai pastebi, kad Tomo Akviniečio, Anzelmo Kenterberiečio teiginiai, tik vėliau buvo pavadinti penkiais ir ontologiniu įrodymais. Jų autoriams tai nebuvo Dievo buvimo įrodinėjimai, o greičiau bandymas parodyti tikėjimo Dievu nuoseklumą (1, 22).

Argumentui, kuriuo grindžiamas protingo Kūrėjo buvimas, t. y. kad visata, kaip ir lėktuvas „Boeing“, negalėjo atsirasti savaime, R. Dokinsas bando paprieštarauti teiginiu, kad tokiu atveju pats Kūrėjas (jeigu jis egzistuoja) turi būti ne mažiau neįtikėtinas (2,132). Kas sukūrė Kūrėją, Kūrėjo Kūrėją ir t. t.? Dievo buvimo pripažinimas ne išvaduoja, o tik dar labiau jį supainioja - teigia R. Dokinsas. A. McGrathas į tai atsako, jog problema ne ta, ar Dievas neįtikėtinas ir be galo sudėtingas (tikintieji taip ir tiki), bet ar Dievas yra. Galutinio begalinio regreso (sekos) taško egzistavimas nėra nelogiškas, kitokiu atveju ir R. Dokinsui galima kelti panašų klausimą: kas paaiškins aiškintojo aiškinimus, o šio paaiškinimams taip pat reikalingas išaiškintojas ir taip iki begalybės. Jeigu Dievas ir yra labai sudėtinga esybė, tai dar nereiškia, kad Jis neegzistuoja (1, 23, 24 ).

Anot R. Dokinso viską, ko šiandien mokslas dar negali paaiškinti (pvz. sudėtingų organų, gyvybės atsiradimas), kreacionistai skuba priskirti Dievo momentaliam sukūrimui, apeidami bet kokias tarpines grandis, - jis tai vadina „baltųjų dėmių“ teologija (2, 146-148). Šiuo atveju A. McGrathas sąžiningai pripažįsta, jog čia R. Dokinsas iš dalies teisus. Spragų („baltųjų dėmių“) teologija nėra labai teisinga, nes Dievui „paliekama vieta“ tik mokslui nepaaiškinamose spragose, o dėl naujų mokslo atradimų dažnai tos spragos siaurėja. „Baltųjų dėmių“ teologija buvo XVIII-XIX a. apologetikos strategija, kaip atsakas į darvinizmo iššūkius, bet, autoriaus nuomone, šiuo metu yra ir geresnių apologetikos būdų apimančių ne tik spragas, bet ir visumą (1, 24-26). R. Dokinsas savo ruožtu sąžiningai pripažįsta, jog ir evoliucionizmo, natūralios atrankos teorijose vis dar yra labai rimta „balta dėmė“ - tai gyvybės atsiradimo fenomenas. „Naujos gyvybės gimimas laboratorijoje kol kas dar neįvyko ir, kaip anksčiau, galima sakyti, kad gyvybės atsiradimo tikimybė yra ir visada buvo nepaprastai maža - nors vieną kartą ji jau atsirado!“ (2, 159,162).

Ar mokslas paneigė Dievą?

„Dawkinso iliuzijos“ autoriai nesutinka su R. Dokinso nuostata, kad moksliškumas visuomet yra ateizmo sinonimas, o religingumas - bukumo (1, 27). Beje, R. Dokinso juk niekas ir neįgaliojo kalbėti visos mokslo bendruomenės vardu (1, 35-36). Gamtą galima interpretuoti tiek ateistiškai tiek ir teistiškai. Tikintieji sakydami, jog mokslas gali turėti ribas, mokslinio metodo anaiptol neatmeta. Sprendžiant visatos kilmės, gamtos egzistavimo tikslo klausimus ir ieškant tiesos, visi mokslai - gamtos mokslai, - filosofija, religija ir literatūra turi teisėtą vietą. Žymiai geriau yra ne griežtas atskyrimas, o mokslo ir religijos tyrimo metodų tarpuskvarba (1, 31-33). „Viena iš R. Dawkinso didžiausių meškos paslaugų gamtos mokslams yra vaizduoti juos kaip nepalenkiamai ir nenumaldomai ateistinius.“ (1 p.39). Statistika galima manipuliuoti, bet apklausų duomenys rodo, kad tikinčių ir netikinčių Dievu mokslininkų skaičius yra apylygis (1, 34-35). O, aršiausi R. Dokinso kritikai, kurie nepritaria jo primygtino fundamentalizmo teiginiui, kad neva visi „tikri“ mokslininkai turi būti ateistai, yra anaiptol ne tikintieji. Mokslininkai ateistais dažniausiai tampa ne dėl mokslinių tyrinėjimo duomenų, o dėl kitų priežasčių. R. Dokinsas nenori sutikti, kad galima bandyti derinti tikėjimą su evoliucijos idėja. Tokiu būdu jis atgraso netgi galimus evoliucijos teorijos rėmėjus (1, 40).

Religijos kilmė

„Religija - lyg puošni povo uodega, sunkiai pateisinanti natūralios atrankos ekonomiškumo išlaidas. Tai greičiausiai, kažkokio kito reiškinio ar naudingų psichinių savybių šalutinis produktas arba parazituojančio elemento poveikis“ (2,184-192), „Tikėjimas Dievu, kaip ir tikėjimas arbatinuku skriejančiu aplink saulę, yra absoliučiai iracionalus ir užkrečia protą mąstymo virusais“ (2, 196) - teigia R. Dokinsas. Bandymai religiją, moralę aiškinti biologine evoliucine kilme, tam tikrų menamų kompleksų - kultūrinės informacijos, vieno proto perduodamo, kaip viruso kitam, teorijos yra įdomios, bet tuo pačiu ir be galo spekuliatyvios (1, 45, 57). Tikintieji nėra naivuoliai, kurie tiki skraidančiais arbatinukais, o žmogaus troškulys dažną kartą byloja, jog egzistuoja vanduo. Todėl ir įvairių pasaulėžiūrų (taip pat ir ateizmo) poreikis, moralinės autonomijos troškimas, gali kaip tik kalbėti apie Dievo buvimą (1, 44). O galbūt ne tik religija, bet ir visos idėjos yra proto virusai? Kaip tada nuspręsti, kas yra „racionalu“ ir „moksliška“ ? - tokius pakankamai retorinius klausimus „Dawkinso iliuzijos“ autoriai užduoda „Dievo iliuzijos“ autoriui.

Ar religija blogis?

Religija neabejotinai gali sukelti smurtą. Tačiau teiginys, kad ateizmas smurto sukelti negali, yra absurdiškas nenoras pažvelgti į istorinius faktus. XVIII a. Prancūzijos revoliucijos pseudoreliginės idėjos, baisios ateistinės Sovietų Sąjungos ir dabartinės Šiaurės Korėjos represijos prieš tikinčiuosius toli gražu neprimena rojaus žemėje. „Dawkinsas tiesiog neigia tamsiąją ateizmo pusę“ - teigia A. McGrathas (1 p. 63). Priešiškumo, susiskaldymo priežastimi gali būti ne tik religija, bet daugelis visuomenės socialinių veiksnių: tautybė, lytiškumas, rasė, politinis ekstremizmas ir t. t. Nuomonė, kad visos religijos panašios yra neteisinga. McGrathai, kaip krikščionybę išpažįstantys žmonės, teigia, kad Jėzus prieš nieką nesmurtavo ir to nemokė, todėl negalima visų religijų suplakti į vieną (1, 61). Religija kritikuotina, bet nereikia pamiršti, kad ji turi vidinių išteklių ir priemonių reformuotis, atsinaujinti (1, 70). „Dievo iliuzija“, atrodo, labiau skirta nuraminti ateistus, kurių tikėjimas svyruoja, o ne padoriai diskutuoti su religingais tikinčiaisiais“ - pabaigoje reziumuoja (1, 77) autoriai.

Apibendrinimai

Gerai, kad atsirado ši knyga - atsakas į „Dievo iliuziją“. McGrathų knyga padeda geriau suvokti, kad mokslas ir religija nėra susikibę mirtiname mūšyje, kaip tai norėta parodyti „Dievo iliuzijoje“. Tuo pat metu norisi dėkoti ir R. Dokinsui, nes jo pateikti argumentai nėra primityvūs ar neapgalvoti - skaitant „Dievo iliuziją“ tenka gerbti autoriaus įžvalgas, pasitikrinti savo tikėjimo pamatus, žinias, o daug kur jas pagilinti. Beje, reikia pripažinti, kad R. Dokinso knyga parašyta populiaresniu stiliumi, todėl daug lengviau (o ir įdomiau) skaitosi, tuo tarpu McGrathų rašymo stilius labiau akademiškas, tai greičiau vadovėlis teologinių studijų studentams, nei plačiajai skaitytojų auditorijai. McGrathai yra tikintys Dievu, o R. Dokinsas - taip pat „giliai tikintis“ tik darvinizmu žmogus, bet kokį reiškinį bandantis įsprausti į evoliucijos natūraliosios atrankos teoriją. Deja, bandymas paaiškinti tokius sudėtingus žmonijos reiškinius kaip religingumas, moralė, meilė švelniai tariant tampa „pritempti“ ir neįtikinamai spekuliatyvūs, o kartais tokiuose klausimuose, kaip gyvybės atsiradimo fenomenas ir visiškai bejėgiai. Taigi dvi knygos - graži dviejų pasaulėžiūrų dvikova.


Literatūra:
1. McGrath, Alister, McGrath, Joana Collicutt McGrath, Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas, (Vox Altera, 2012).
2. Dawkins, Richard, Dievo iliuzija, (VegaLine, 2010).

Red. past. Dar apie  McGrath, Alister, McGrath, Joana Collicutt McGrath knygą „Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“ skaitykite čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-26-dawkinso-iliuzija-ateistinis-fundamentalizmas-ir-dieviskumo-neigimas/96192