Įsivaizduokite ateities archeologinius kasinėjimus po kelių šimtų metų. Ant kiekvieno skeleto - tiek jaunų, tiek senų žmonių - kairiojo riešo kasinėtojai aptinka dirželį. Ant vienų žmonių rankų jis yra iš sidabro ar aukso, ant kitų - iš odos ar plastiko.
Nuo kai kurių šitų keistų pančių sklinda nepaaiškinamas tiksėjimas. Archeologai spėja, kad šie žmonės buvo valdomi to mažo tiksinčio daikto. Galbūt jie laikė jį kokia namų dievybe.
Ką gi, mūsų ateities archeologų spėjimas nedaug nukryptų nuo tiesos. Mus nuolat valdo mūsų laikrodžiai. Vienam reikalui galime skirti penkiolika minučių, kokiam kitam - dvi valandas. Turime penkias minutes, kad aplankytume draugą, o papietauti kartu - dvidešimt minučių. Kaip pastebėjo poetas T.S.Eliotas, mūsų gyvenimas „matuojamas kavos šaukšteliais". Jei nepasisaugosim, šis nuolatinis rūpestis dėl laiko gali uždusinti mūsų santykius su kitais žmonėmis ir užtemdyti mūsų dienas. Laikas gali tapti stabu.
Puikiai parašytoje naujoje knygoje „Laiko ramuma" (Time Peace: Living Here and Now With a Timeless God), mano bičiulė ir buvusi bendradarbė Ellen Vaughn nurodo tvirtus biblinius principus, kaip vertinti laiką. Ji rašo: „Laikas nėra mūsų priešas, kai draugaujame su Dievu. Laikas - tik dar vienas naudoti skirtas išteklius, lygiai kaip maistas ar deguonis. Galime jį tvarkyti, užuot buvę jo tvarkomi".
Ellen mums primena, kad Dievas kasdien mums duoda pakankamai laiko, kad įgyvendintume tai dienai numatytą Jo valią. Ellen mums primena Jėzaus pavyzdį, kuris, net ir turėdamas skubią žinią, neatrodė skubąs ar įsitempęs. Jo mokiniai bandydavo ginti žmones šalin, tačiau Jėzus savo laiko nešykštėjo. Tačiau jis ir nemėgino „viską padaryti". Jis išgydė ne visus. Jis pamokslavo ne visur. Jis rasdavo laiko atsitraukti nuo jį sekiojusių minių ir gyveno pilnatvišką gyvenimą, kiek jam buvo skirta.
Kaip ir Kristus, mes turime išnaudoti savo dienas Dievo karalystės labui, tačiau be nerimo. Pasitikime Dievu, kad mums skirtas laikas, jei paklūstame Jam, palieka palikimą, kuris pranoksta patį laiką.
Viename jaudinančiame pasakojime Ellen kalba apie septintojo dešimtmečio viduryje į Vietnamą išsiųstus misionierius. Jie žinojo, kad toje valstybėje pavojinga, tad ėmėsi atsargumo priemonių, tačiau taip pat žinojo, kad privalo nuveikti svarbų darbą. Vienas tų misionierių Bobas Ziemeris stengėsi įgyvendinti tris taktinius tikslus - į vietinį dialektą išversti Bibliją, parengti vietinius žmones, kad šie galėtų perimti vadovavimą bažnyčiai, ir surasti vietinių žmonių, kurie galėtų perimti misionierių įkurtą leprozoriumą.
Prabėgus vos kelioms dienoms, kai šie tikslai buvo įgyvendinti, Pietų Vietname prasidėjo Tet ofenzyva. Šeši iš tų misionierių žuvo, tačiau jų šeimos buvo tikros, kad Dievas jų dienas paskirstė teisingai. Likus keliems mėnesiams iki mirties, misionierė Ruth Thompson laiške namo savo studentams vaikams rašė: „Argi nežinote, kad esame nemirtingi, kol mūsų darbas nebaigtas?".
Jei suvoksime laiką iš biblinės perspektyvos, kaip savo naujojoje knygoje meistriškai pavaizduoja Ellen Vaughn, gausime tokią pačią ramybę bei susitelkimą ir pilnatviškai nugyvensime mums skirtą laiką.
Laikas matuojamas ne gyvenimo trukme. Ruth Thomspon gyvenimas nenutrūko per anksti. Ellen pasakoja, kad prieš kelerius metus nuvykusi į Vietnamą aplankė tą vietovę, kurioje triūsė Thompson, ir išvydo ten klestinčias bažnyčias. Jos misija žemėje buvo įvykdyta per jai Dievo skirtą laiką.
Ellen Vaughn knyga „Laiko ramuma" suteikė man naują perspektyvą ne tik apie laiko pobūdį, bet ir apie jį sukūrusį Dievą.
„BreakPoint", vertė Kęstutis Pulokas
_64x64_9de.jpg)
