Dar šiek tiek faktų apie Dž. Tolkieną (tęsinys)

Dž. Tolkienas laikė save visų pirma mokslininku, o tik po to rašytoju, tad jis ne itin džiaugėsi savo fantastikos kūrinių sėkme. Jam nepatiko, kad jo moksliniai veikalai buvo beveik nežinomi plačiajai visuomenei, kurią labiau traukė fantastikos kūriniai. Beje, Dž. Tolkienas niekada ir nesitikėjo, kad jo pasakojimai taps populiarūs, tačiau netikėtai knyga „Hobitas“, kurią jis prieš kelerius metus iki išleidžiant parašė savo vaikams, tapo tokia populiari, kad leidėjai paprašė parašyti tęsinį.

Taigi fantastikos rašymas Dž. Tolkienui buvo tiesiog hobis, o didesnę reikšmę jis teikė savo moksliniams darbams „Beovulfas: pabaisos ir kritikai“ (Beowulf: The Monsters and the Critics), „Pabaisos ir kritikai“ (The Monsters and the Critics), „Apie pasakas“ (On fairy-stories) ir kt., o reikšmingiausiu kūriniu vadino „Sirmalijoną“.

Dž. Tolkienas buvo gana romantiškas. Sulaukęs vos šešiolikos Dž. Tolkienas įsimylėjo Editą Mariją Bratt, kuri buvo 3 metais už jį vyresnė. Katalikų kunigas pasibaisėjo, kad jo globotinis įsižiūrėjo protestantę ir liepė Tolkienui, kol jam nesukako 21 metai, nutraukti ryšius su Edita. Dž. Tolkienas pakluso, bet Editos nepamiršo, o lemtingojo 21-ojo gimtadienio išvakarėse jis nusiuntė Editai meilės prisipažinimą bei pasiūlė savo ranką ir širdį. Edita nutraukė sužadėtuves su kitu vyru, perėjo į katalikybę ir ištekėjo už Dž. Tolkieno. Ant bendro jų paminklo išgraviruoti vardai „Berenas“ ir „Lutjena“. Tai vardai mylimųjų iš Tolkieno sukurto fantastinio pasaulio.

Nors Dž. Tolkieno kolega C.S. Lewis buvo laikomas jo artimiausiu viso gyvenimo draugu, visgi jų santykiai nebuvo visai sklandūs. Dž. Tolkienas kritikavo C. S. Lewisą už, anot jo, antikatalikiškas pažiūras, abejotinus asmeninius pasirinkimus ir tai, kad C. S.Lewisas savo raštuose pasitelkdavo religines paraleles.

Dž. Tolkienas mėgo dalyvauti klubų veikloje. Kur bedirbtų, jis organizuodavo literatūros bei mokslo klubus. Būdams Lidso universiteto profesoriumi jis Dž. Tolkienas subūrė Vikingų klubą. Vėliau Oksfordo universitete jis įkūrė Inklingų literatūros diskusijų grupę.

Dž. Tolkienas laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai, islandiškai, mokėjo senąsias germaniškąsias kalbas. Jį labai žavėjo suomių ir valų kalbos, pagal jas sukūrė dvi dirbtines kalbas Quenya (kvenja) ir Sindarin (sindų). Šios dvi kalbos, Dž. Tolkieno pasaulyje vartotos elfų, yra pakankamai išvystytos, kad jomis būtų galima kurti nesudėtingus tekstus. Kaip lyginamosios kalbotyros specialistas, žinojo ir apie lietuvių kalbą - pavyzdžiui, „Oxford English Dictionary“ prie žodžio wasp cituoja ir lietuvišką vapsvą.

Dr. Tolkienas buvo įšventintas Britų Imperijos karalienės Elžbietos II-osios riteriu 1972 metais kovo 28 dieną. Tais pačiais metais Tolkienui buvo suteiktas Oksfordo universiteto garbės daktaro vardas.

Dž. Tolkieno darbai ir po jo mirties buvo toliau leidžiami. Jo rankraščiai bei pastabos, kurių jis pats nebūtų spausdinęs, po jo mirties yra redaguojami, tikslinami ir leidžiami dešimtimis tomų. Tolkieno sūnus Kristoferis išleido tėvo neskelbtų rankraščių seriją. Taip gimė darbai „Silmariljonas“, „Nebaigtos pasakos“, „Hurino vaikai“, „Legenda apie Sigurdą ir Gudruną“.

2009 metais „Forbes“ paskelbė Dž. Tolkieną penkta daugiausia po mirties uždirbančia garsenybe. 2008 metais „The Times“ sąraše „50 žymiausių britų rašytojų nuo 1945 metų“ Dž. Tolkieną išrinko šeštuoju.

Parengė Daiva Širkaitė