Daugumai mūsų C. S. Lewisas veikiausiai žinomas iš jo knygų „Kipšo laiškai" ir „Tiesiog krikščionybė". Kiti gal dar yra skaitę knygas vaikams iš „Narnijos kronikų" serijos. Lewisas parašė per pusšimtį įvairaus žanro kūrinių.
Apstu jo biografijų, knygų analizių - ir tai nenuostabu, nes Lewisas buvo įdomi ir įvairiapusiška asmenybė, jo knygos buvo labai perkamos dar jam gyvam esant, jo kūriniai visuomet buvo įdomūs ir krikščionims, ir pasauliečiams.
Clive'as Staplesas Lewisas gimė 1898 m. pabaigoje Šiaurės Airijoje, Belfasto mieste, protestantų šeimoje. Tėvas Albertas Jamesas Lewisas buvo advokatas. Tuo metu Šiaurės Airijos dar nesiaubė pilietinis karas, ir Lewisai gyveno pasiturinčiai. Jacko (taip Lewisą visą gyvenimą vadino draugai) vaikystė prabėgo nerūpestingai. Šeimoje buvo ypač mylima knyga. Tikrovė, kurią Lewisas rasdavo didžiulės tėvų bibliotekos knygų puslapiuose, jam buvo tokia pat reali kaip ir bet kas, ką matydavo už lango. Lewisą ir jo trejais metais vyresnį brolį Warreną labiau traukė knygų pasaulis negu XX amžiaus pradžios technologijos. Meilė rašytam žodžiui giliai įsišaknijo Lewiso širdyje. Tačiau gražius vaikystės metus nutraukė ankstyva motinos mirtis - Lewisas buvo vos dešimties, kai jos gyvybę nusinešė vėžys. Abu broliai buvo išsiųsti mokytis į Angliją.
Mokydamasis Anglijos mokyklose bei privačiai pas tėvo mokytoją (kuris buvo nepalaužiamas ateistas) Lewisas prarado savo vaikystės tikėjimą. Susidomėjęs germanų mitologija, religiją apskritai ėmė laikyti žmonių protus apraizgančia nesąmone. Be to, jis pamilo poeziją, išmoko prancūzų, vokiečių bei italų kalbas.
1917 m. Lewisas buvo priimtas į Oksfordo universitetą, tačiau pastudijavęs vos kelis mėnesius išėjo kariauti, nors, būdamas airis, jis neprivalėjo tarnauti britų kariuomenėje. Kaip savanoris jis kovėsi šiaurės Prancūzijoje vykusiuose mūšiuose. Iš pradžių Lewisą žavėjo armijoje tvyrojęs broliškumo jausmas, jis didžiavosi, kad kovoja patriotiškų, garbingų tikslų vedamas, tačiau išvydęs karo nešamą mirtį, ligas, pražūtį prarado jaunatvišką idealizmą.
Grįžęs iš tarnybos, baigė mokslus universitete, kur įgijo graikų ir lotynų literatūros, filosofijos ir antikinės istorijos bei anglų literatūros mokslinius laipsnius. Lewisas liko ištikimas Oksfordo universitetui: 1925-aisiais baigęs studijas čia išdirbo 29 metus. Dėstė filosofiją, anglų kalbą bei literatūrą, parašė XVI a. anglų literatūros vadovėlį, subūrė rašytojų draugiją. Ir tik 1954 m. priėmė kvietimą dirbti Kembridžo universitete tapdamas pirmuoju Viduramžių ir Renesanso anglų literatūros profesoriumi.
Atsigręžimas į Dievą
Ilgai ir drąsiai neigęs Dievą 1929 m. Lewisas visgi pripažino Jo egzistavimą ir tapo teistu. Jo žodžiais tariant, jis pasidavė, pripažino, kad Dievas yra Dievas, ir atsiklaupęs meldėsi savo kambarėlyje universitete. Taip prasidėjo jo kelias Dievo karalystės link, kurios labui jis tarnavo daugiau negu pusę savo gyvenimo.
1931 m. rugsėjį Lewisas atidavė savo širdį Viešpačiui. Atsivertimas į krikščionybę nebuvo paprastas - jį lydėjo daugybė dvejonių, vidinių ginčų, diskusijų su draugais. Paskutinis postūmis buvo ilgas pokalbis su rašytojais J. R. R. Tolkienu („Žiedų valdovo" autoriumi), kuris buvo uolus katalikas, ir Hugo Dysonu. Draugai kalbėjo, jog reikia pasiduoti tikėjimui, kad Dievas keičia tikinčiųjų gyvenimus, išlaisvina juos iš nuodėmės ir paverčia naujais kūriniais. Kitą rytą Lewisas įtikėjo, kad Jėzus Kristus yra Dievo sūnus. Kaip Lewisas aiškino laiške broliui, jis tapęs krikščionimi, nes neturėjęs kito pasirinkimo. Atsivertimą jis aprašė 1955 m. išleistoje autobiografijoje „Nustebintas džiaugsmo". Jo teigimu, patyręs atgimimo džiaugsmą jis visiškai atsikratė jį visą gyvenimą slėgusios motinos netekties.
Lewisas buvo įsitikinęs, jog egzistuoja laiką ir vietą peržengiančios ryškios žmogiškos emocijos, stiprus ilgesys, kurio negali patenkinti joks žemiškas daiktas ar patirtis. Šią emociją Lewisas vadina džiaugsmu: „Tai nepatenkintas troškimas, kuris pats yra trokštamesnis už bet kokį kitą pasitenkinimą <...> kiekvienas jį patyręs jo ir vėl trokš." Šį troškimą išpildo ir pilnatvę suteikia tik pats Dievas.
Pats Lewisas buvo anglikonas, tačiau jam svarbiausia buvo asmeniniai santykiai su Dievu, o ne priklausomybė kuriai nors bažnyčiai. Tačiau jis neneigė bažnyčios kaip Kristaus kūno svarbos. Priešingai, jis rašė, jog žmonija buvo sukurta tarsi vieno orkestro muzikantai, vieno kūno nariai. Bet kokia krikščioniškos bendrystės samprata, kuri visų pirma nereiškia bendravimo su Juo, yra pasenusi.
Savo kūriniuose Lewisas ne kartą pabrėžė, jog daug svarbiau, ką Dievas apie mus galvoja, o ne ką mes galvojame apie Dievą. Jis tikėjo, kad Jėzus buvo vienatinis Dievo sūnus, gimęs iš mergelės, nukryžiuotas, palaidotas ir po to prisikėlęs, kad daugiau niekada nemirtų. Jėzus skelbėsi esąs Dievas, todėl jo neįmanoma laikyti didžiu mokytoju. Žmogus, būdamas tik žmogus ir kalbantis taip, kaip kalbėjo Jėzus, negali būti dorovės mokytojas - arba jis beprotis, arba piktavalis, pats šėtonas. Lewisas įrodinėjo, jog galima arba tikėti tik tuo, kad Jėzus buvo Dievas, arba iš viso Juo netikėti.
Rašytojas taip siekė parodyti, kad antgamtiniai dalykai egzistuoja ir stebuklai vyksta (parašė knygą „Stebuklai"). Jis teigė, jog krikščionybė - vienintelė religija pasaulyje, kuri atmetus visus jos stebuklus, nustotų egzistavusi. Mat krikščioniškoji istorija - vienas didžiulis Kristaus įsikūnijimo stebuklas. Visi krikščioniški stebuklai arba ruošia, arba atskleidžia Įsikūnijimą, arba yra jo pasekmė.
Lewisas gynė laisvą žmonių valią. Jis teigė, jog Viešpats nesiekė sukurti dorybingų robotų, nes visiškai automatiškai veikiantis robotas negali būti nei doras, nei nedoras. Automatiškas šlovinimas - vien garsų seka. Robotų neįmanoma mylėti. Taigi Dievas suteikė žmogui laisvą valią (laisvė apima ir laisvę daryti bloga), kad jis ugdytų dorybę pats dėdamas pastangas ir taptų laisva moralia būtybe, verta Dievo meilės.
Anot Lewiso, pamokslauti krikščionybę - tai pamokslauti Prisikėlimą. Svarbiausia evangelijose yra Prisikėlimo istorija, biografija buvo parašyta vėliau kaip komentaras. Pirmasis krikščionybės istorijos įvykis, teigia Lewisas, yra žmonių liudijimai apie Prisikėlimą. Jeigu jie būtų mirę ir niekas šia Evangelija nebūtų patikėjęs, nebūtų parašytos jokios evangelijos.
Rašytojo kelias
Lewiso kaip rašytojo kelias prasidėjo anksti. Dar 1919 m. jis išleido pirmąjį poezijos rinkinį. Vis dėlto daugumą veikalų jis parašė po atsivertimo. Kaip rašytojas Lewisas buvo labai visapusiškas. Vienas ilgametis jo draugas yra sakęs, jog iš tikrųjų buvo trys Lewisai: Lewisas - įžymus Oksfordo ir Kembridžo universitetų literatūros profesorius bei kritikas, Lewisas - mokslinės fantastikos bei vaikų literatūros autorius ir Lewisas - populiarus krikščionybės apologetas - rašytojas bei radijo diktorius. Iš tikrųjų Lewisas pagarsėjo kaip mokslininkas, romanistas ir teologas, jo kūriniai, galima sakyti, buvo skirti trims skirtingoms auditorijoms. Tačiau juos visus sieja bendras pagrindas - krikščioniškasis tikėjimas. Iki „Narnijos kronikų" Lewisą labiausiai išgarsino kūriniai religinėmis temomis. Jis rašė apie dvasinę krikščionio kelionę, nagrinėjo žmogaus išgyvenamą skausmą, analizavo stebuklus, rašė apie Psalmes, nagrinėjo meilės sąvoką ir kt. Rašydamas krikščionybės tema Lewisas vengė temų, kuriomis krikščionys nesutaria, ir stengėsi ginti bendras tikėjimo tiesas.
„Kipšo laiškai"
1941 m. anglikonų leistas laikraštis „The Guardian" nuo gegužės iki lapkričio išspausdino 31 „Kipšo laišką", kurie viename rinkinyje buvo išleisti 1942 m. Mintis parašyti „Kipšo laiškus" Lewisui gimė 1940-ųjų vasarą. Per radiją išgirdęs Hitlerio kalbą jis rašė broliui: „Nežinau, ar esu silpnesnis už kitus žmones, tačiau netikėtai aptikau, kad, kol girdi jį kalbantį, neįmanoma nors truputį nesuabejoti." Šitaip kilo mintis parašyti naudingą ir linksmą knygą, kurioje į pensiją išėjęs velnias rašo laiškus jaunam velniūkščiui, ką tik pradėjusiam dirbti su savo pirmuoju globotiniu. Lewisas siekė perteikti gundymo psichologiją iš kitos - Gundytojo - pusės. Šitaip Dievas vadinamas Priešu, o Mūsų Tėvo namai - tai pragaras. Žmogui patiriant vieną pagundymą po kito atskleidžiama, ko reikia norint įtvirtinti tikėjimą, bei kaip tamsos jėgos veikia siekdamos jį sugniuždyti. Lewisas nuoširdžiai tikėjo, jog demonai egzistuoja, ir siekė demaskuoti jų strategiją. Vos pasirodę „Kipšo laiškai" buvo puikiai įvertinti kritikų ir greitai išpirkti - vien 1942 m. išėjo 8 knygos leidimai.
„Tiesiog krikščionybė"
Antrojo pasaulinio karo metais, nuo 1941 iki 1944 m., Lewisas vedė penkiolikos minučių laidas per BBC radiją: „Teisinga ir klaidinga", „Kuo tiki krikščionys", „Krikščioniškas elgesys", „Už asmens ribų". Jis nagrinėjo įvairius krikščionybės, moralės klausimus. Atsargiai samprotaudamas, pateikdamas ryškių pavyzdžių, išmoningai aiškindamas painias religines mintis Lewisas susilaukė didžiulio radijo klausytojų dėmesio ir buvo užverstas laiškais bei išgarsėjo kaip skeptikų apaštalas. Jis pasiekė tokią plačią auditoriją ir todėl, jog tyrė pačią krikščioniškojo tikėjimo esmę, kas bendra visoms krikščionybės atšakoms. Galiausiai radijo pokalbiai buvo surinkti ir 1952 m. išleisti vienoje knygoje „Tiesiog krikščionybė". Ši knyga laikoma pagrindine Lewiso krikščionybės apologija. Čia jis aptaria priežastis, verčiančias tikėti, kad Dievas yra ir kodėl tai svarbu, aptaria išgelbėjimą per Kristų. Taip pat nagrinėja krikščioniškus moralės standartus, Trejybės doktriną. Prieš išleisdamas knygą jos tekstą Lewisas nusiuntė Romos katalikų, presbiterionų, metodistų, anglikonų teologams, kurie visi pritarė esminiams nagrinėjamiems klausimams. Taigi jam pasisekė „pateikti" krikščionybę, dėl kurios visi sutaria, kuri visiems yra bendra ir tai, kas joje yra svarbiausia - tiesiog krikščionybę. Kaip ir „Kipšo laiškus", šį kūrinį šiltai sutiko ir kritikai, ir skaitytojai. Kritikai teigė, jog paprastumo, humoro, ironijos ir originalaus perteikimo dėka Lewisas sugeba teologiją paversti patraukliu, įdomiu ir be galo žavingu ieškojimu.
Stebuklingas Narnijos pasaulis
Kaip minėta, kūrybinis Lewiso palikimas labai įvairus. Negalima pamiršti jo kūrybos vaikams - „Narnijos kronikų". Tiesa, Lewisui ėmus rašyti vaikams, leidėjas ir kai kurie draugai stengėsi jį atkalbėti - atseit taip jis sugriausiąs savo, kaip rimtų kūrinių autoriaus, reputaciją. Tačiau daugelio vaikų ir jų tėvų džiaugsmui Lewisas nebėgo nuo kūrybinio įkvėpimo. Pirmoji kronika „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta" buvo išleista 1950 m. Iki 1956 m. Lewisas parašė ir išleido dar šešias „Narnijos kronikas". Visas pasakojimas sukasi apie liūtą Aslaną, sukūrusį ir valdantį antgamtinę Narnijos šalį. Į šią šalį patekę vaikai patiria daugybę nuotykių, susiduria su įvairiausiais veikėjais ir tarsi iš šalies stebi, kaip klostosi Narnijos istorija. Nors rašydamas „Narnijos kronikas" Lewisas pirmiausia galvojo apie jaunuosius skaitytojus, jis taip pat siekė, kad ieškantys atsakymų suaugusieji jose atrastų gilesnę prasmę. Narnijos istoriją galima skaityti kaip krikščionybės istoriją, kokia ji aprašyta Biblijoje. Liūtas Aslanas yra Jėzaus Kristaus, kuris mirė kaip Dievo auka už visų žmonių nuodėmes ir prisikėlė bei pakilo į dangų, prototipas. Netiesiogiai knygose aprašomos ir kitos biblinės temos.
Paskutinysis dešimtmetis
1952 m. Lewisas pirmąkart susitiko su Joy Davidman Gresham - tąkart kaip su amerikiete jo kūrinių skaitytoja. Įdomu, jog 1948 m. Joy iš judaizmo atsivertė į krikščionybę, paveikta ir Lewiso knygų. Vėliau draugiški santykiai tapo artimesni ir 1956 m., būdamas penkiasdešimt aštuonerių, Lewisas vedė septyniolika metų už jį jaunesnę Joy. Tačiau jau tuomet Joy sirgo kaulų vėžiu ir 1960 metais mirė.
Staigią vėlyvo santuokinio gyvenimo baigtį Lewisas sunkiai išgyveno. Knygoje „Širdgėlos stebėjimas" jis aprašo žmonos netektį, savo kančias, dvejones, tikėjimo kovą. Ieškodamas atsakymų į gausybę iškilusių klausimų Lewisas galiausiai suvokia, jog Dievas vis dar jį myli, netgi jei jis pats nemato jokio įrodymo. Kaip rašė kitoje knygoje „Skausmo klausimas", - „Dievas mums šnabžda per malonumus, kalba per sąžinę, bet šaukia per skausmus - tai Jo ruporas kurčiam pasauliui pažadinti." Skausmą Lewisas laikė Dievo priemone atkreipti į Jį žmogaus žvilgsnį. Tik susidūręs su sunkumais žmogus šaukiasi Dievo.
Savo kelionę šioje žemėje Lewisas baigė 1963 metais, likus savaitei iki 65-ojo gimtadienio. Prieš mirtį jis ilgai sirgo, patyrė širdies priepuolį. Tačiau išėjęs pas Viešpatį, žemėje jis paliko labai daug: iš tikrųjų daugiau Lewiso kūrybos buvo išleista po jo mirties, negu jam esant gyvam; jo kūriniai nepraranda populiarumo net praėjus pusei amžiaus - jie profesionaliai parašyti, paprastai, populiariai aiškina krikščioniškas tiesas ir tikrai yra aktualūs bei svarbūs mūsų dienų krikščioniui. Rašydamas įvairiomis temomis bei įvairių žanrų kūrinius Lewisas įgijo plačią bei įvairiapusišką auditoriją ir taip Geroji žinia pasiekė daugybę žmonių.
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2003 m. gruodžio 20 d. Nr.24 (169)
_64x64_9de.jpg)
