​

Krikščionybės paradoksai

„Niekam neatmokėkite piktu už pikta... Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite... Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį... Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“
Biblija, Laiškas romiečiams 12,17-21

Kad būtum išmintingas, pasidaryk kvailas -
atsisakyk pasaulio išminties,
iš Dievo gausi išmonę – už auksą vertingesnį vairą.

Kad būtum pirmas, būki paskutinis -
kuklus – ir vietą tu užleisk, ir neskubėk ant pakylos.
tada nežeis tavęs pavydo vinys. 

Jei nori būti tu pas Viešpatį turtingas,
dalykis meilės, laiko ir gerumo stebuklu,
ne vien tik pinigais. Tačiau ir jais – jie reikalingi.

O jei išaukštintas norėtum būti,
būk tarnas, paslaugus ir maloningas.
Kasdien. Ir tai stebėtinai nuspalvins artimojo būtį.

 

„Tik nuoširdus, vaikiškas mažumas ir nuolankumas leidžia mums pralįsti pro adatos skylutę į Dievo karalystę... Imi ir nustembi, kokia šiluma padvelkia, kai nusilenkusi prisipažįsti klydus ir kitą užgavus, ne taip supratus. Paradoksalu, bet tik nusižemindami augame“ (Aušrinė Šečkuvienė).

***

Užvaldyk

Užvaldyk mano širdį, Viešpatie Jėzau, maldauju,
kaip užvaldo saulėtekis naktį,
kaip užlieja išdžiuvusią žemę iš naujo
Tavo meilės gaivinantys lietūs su saule,
kaip liepsna apkabinus gyvenimui prikelia dagtį!..

Užvaldyk mano širdį, Viešpatie Jėzau, meldžiu,
kaip pavasaris šaką užvaldo kvapais ir žiedais,
kaip ruduo sunokina jai vaisių šviežių,
kaip nokimas užvaldo varpas kviečių.
Užvaldyk, kad gyvenčiau Tavim ir Tavais pažadais.

Būki mūsų namų, būki mūsų gyvenimo
pats Svarbiausias Valdytojas!

 

„Aš nepriklausau nei sau, nei pasauliui, nei nuodėmei. Aš priklausau Jėzui! Jei ateis kas nors kitas ir reikalaus mano tarnavimo ar mano paslaugų, aš pasakysiu, kad jau esu užimtas. Jėzus mane įsigijo, aš priklausau Jam iki galo ir Jam tarnauju“ (Herbertas Neimanas).

***

Aš laukiu

Sunku suprasti
kodėl atsakymai keliauja taip lėtai,
kada malda kaip dūsavimai,
kaip kvėpavimas tas dažnas...
Suskilusia širdim
lietaus vis laukei iš aukštai...
Tikėjimas tada -
tarytum daigas gležnas...
Nebūki, Dieve, nebylus!
Aš laukiu... laukiu nuolankiai.

„Skausmo akimirką, atrodo, neįmanoma įsivaizduoti, kad iš tragedijos būtų galima tikėtis kažko gero. (Turbūt taip atrodė Kristui Getsemanėje). Iš anksto niekada nežinome, kaip kančios gali būti transformuotos į priežastį švęsti. Bet būtent tuo mes prašom tikėti. Tikėjimas iš anksto reiškia tikėti tuo, kas bus prasminga, žvelgiant atgal... Žmonių kančia lieka beprasmė ir bevaisė, jei abejojame, ar Dievas atjaučia mūsų skausmą ir kažkaip gali jį išgydyti. Jėzus mums tai garantuoja... Patirtis, kai išmėginimuose gali atsiremti tik į Dievą, yra kažkuo unikali“ Filipas Jansis ( Philip Yancey).

***

Žemėj bus dar ne vienas pavasaris,
bus ne vienas ruduo ir žiema,
bet ar mes pasiruošę jau esame?
Galbūt greitai jau Teismo diena. 

O gal sakom: „Ateis dar pavasaris,
ne viena bus žiema ir ruduo,
pasiruošti tai Dienai suspėsime,
palankaus laiko Dievas dar duos.

Kaip mes radom, taip norim palikti,
keisti nieko netrokštam visai.
Kaip tėvai mūs tikėjo – mes tikim,
taip gyventi yra neblogai.

O be to, ir palaukti galėtų
tie nežemiški mūs reikalai,
turim žemėje daug paplušėti,
mes dabar užsiėmę labai...

Bet nors truputį šiandien sustokim
ant savųjų slidžiųjų kelių
ir kiekvienas rimtai pagalvokim:
„Bet juk aš ir suklysti galiu!“

Greit praeis ta išganymo vasara.
Ir pavasaris baigsis gražus.
Ar karčiųjų nebrauksime ašarų?
Ar neteks amžinai mums pražūt?..

 

„Nevaikščiokime aplinkiniais keliais, tegul mums vadovauja Dievas: nesekime savo protėvių pėdomis, nesiekime to, ko siekė jie, o darykime tai, ką jie privalėjo padaryti“  Hiū Latimeras (Hugh Latimer).

***

Visados blogai negali būti

Kartais širdį taip suspaudžia liūdesys,
kad aplinkui, rodos, viskas pilka,
prislėgtumas tartum juodas debesis
temdo net ir paskutinę viltį.

Net menkos švieselės nebėra širdy
taip nyku, taip tuščia, taip dusina,
kad tik norisi ilgam ilgam užmigt
ir nubust, kai viskas bus nurimę...

Tiktai nieko neskubėk tada daryt,
tylumoj pabūk prie Kristaus kojų
kol pajusi, kad ir vėl ramu širdy.
patikėk, nušvis kitoks rytojus.

Laikas bėgs, netrukus viskas pasikeis:
Visados blogai negali būti.
Žydinti ramybė vėl širdin ateis
ir pro debesis sušvis vilties saulutė.

 

„Šėtonas mus spardo, kai mes suklumpame, tačiau Jėzus pasilenkia priimti kiekvieną mums skirtą spyrį...“ Maikas Meisonas (Mike Mason)

 

Iš naujos Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knygos „Džiaugsmo edelveisas, arba besimokant gyventi tikėjimu“.

 

 

Knygą galima įsigyti: http://elknygynas.lt/produktas/dziaugsmo-edelveisas-arba-besimokant-gyventi-tikejimu-romualda-adomaityte-chabarina/\