Taip jau susiklostė, jog pirminė mano nuomonė apie Viktoro Emilio Franklio kūrybą formavosi iš nuogirdų ir atsiliepimų apie ją. Girdėjau visų pirma apie autoriaus autoriteto „svorį“ – iškentęs koncentracijos stovyklų siaubą, įgijęs garbingų mokslinių laipsnių, įvertintas pasauliniu mastu ir t. t. Tačiau laikui bėgant tuose atsiliepimuose pradėjau išgirsti kažką, kas pradėjo kelti tam tikrą susirūpinimą, o dar vėliau, vis labiau į juos įsiklausant, tai peraugo į, drįsčiau pavadinti, „šventą pyktį“.
Iš karto praskleidžiu šio pykčio (numanomą) priežastį. Keletą pastarųjų metų, studijuodamas teologiją, ėmiausi spręsti savo didžiausią gyvenimo klausimą – gyvenimo prasmės klausimą. Atsidėjau tam nuoširdžiai ir apsigyniau šia tema diplominį darbą. Be to, kartkartėmis šia tema atsiveriančiomis įžvalgomis aš, kaip pamokslininkas, pasidalindavau įvairiose tikinčiųjų bendruomenėse. Taigi, tarp to, kuo dalinausi, ir to, ką nugirsdavau iš atsiliepiančiųjų apie V. E. Franklio kūrybą, pradėjau išgirsti vieną esminį mane vis labiau gluminusį dalyką: laikinumas ir amžinybė gyvenimo prasmės paieškose nieko nereiškia.
Pasiaiškinti šią dilemą galų gale paskatino mano mėgstamoje internetinėje svetainėje perskaitytas išsamesnis nuoširdus atsiliepimas apie minimo autoriaus knygą „Žmogus ieško prasmės“. Ir štai čia išvydau sakinį, kurį perskaičius visas manyje susitvenkęs nepatiklumas tarsi užvirė: „Žmogus skatinamas didžiuotis ir džiaugtis savo patirtimi, išgyventais jausmais, o ne galvoti apie egzistencijos trumpalaikiškumą.“
Betgi mano desperatiškos gyvenimo prasmės paieškos, kuriomis gyvenau nuo pat to savo gyvenimo momento, kai pradėjau save suprasti kaip atskirą mąstančią būtybę (t. y. nuo pat ankstyvos vaikystės), didžiausią paskatą ir įgaudavo vos tik prisiminus apie visa ko laikinumą! Bandydamas, bet negalėdamas atsakyti į šį „akis badantį“ klausimą, aš stengiausi atrasti save: aktyviai sportavau, studijavau savo išsvajotos profesijos gelmes, sąžiningai ir nepriekaištingai atlikau profesines pareigas, domėjausi įvairiomis religijomis, turiningai leidau laisvalaikį, vedžiau mylimą merginą, auginau vaikus. Tačiau niekas, niekas iš šių dalykų negalėjo visiškai nutildyti ano gyvenimo prasmės klausimo, nes bet kokią mano atrastą prasmę laikas tarsi „išjuokdavo“ – viskas praeina ir pražūva.
Atsidėjau V. E. Franklio kūrybos apmąstymams. Besigilinant į tris svarbiausias pas mus skaitomas jo knygas – „Žmogus ieško prasmės“, „Sielogyda“, „Nesąmoningas Dievas“, mokslinius darbus, susijusius su logoterapija, spausdintus jo paskaitų užrašus ir kitus straipsnius, viena mano pusė tvirtai liudijo – viskas čia gerai: teisingai kalbama apie būtinybę ir poreikį ieškoti prasmės, imtis atsakomybės, atsidėti kokiai nors veiklai, išmokti susitaikyti su kančia ir galiausiai mylėti. Tačiau kita mano pusė ėmė „šaukti“ štai dėl ko: visa tai tu turi padaryti pats! Tesiog imkis atsakomybės ir veik, nes, anot autoriaus, įgyvendinti prasmę tai yra realizuoti save.
Labiausiai šio autoriaus kūryboje stebina tai, jog nepaisant to, kad V. Franklio idėjomis žavisi nemažai krikščionių, logoterapijoje nereikia Jėzaus iš Nazareto. Ne, Jo mokymas neatmetamas, čia apskritai neužsimenama apie Jo skelbtą žinią – Dangaus karalystę, kuri yra prie žmogaus prisiartinęs amžinasis gyvenimas. Juk Jėzaus vardo reikšmė ir atspindi tai, kam Jis atėjo, Jis yra Gelbėtojas. Jėzus atėjo, kad išgelbėtų iš nuodėmės, tačiau tai daro dėl Dievo karalystės – kad išgelbėtieji į ją įeitų ir ją paveldėtų. Tai yra vienintelis ir nenuginčijamas tikro Kristaus mokinio siekinys – tikslas aukštybėse – sielos išgelbėjimas (1 Pt 1, 2–9). Todėl sugrįžtančio Viešpaties laukimas tampa esmine gyvenimo dalimi, kaip prisakė Jėzus: „Budėkite!“
Jei būčiau nereligingas, tai manęs nestebintų, gal net džiugintų – mat ieškant gyvenimo prasmės galima apsieiti ir be Jėzaus. Tačiau mane stebina, kad žmonės, save laikantys krikščionimis, be išlygų priima ir džiaugiasi V. E. Franklio mokymu!
Visa apžvelgęs dabar tuo nesistebiu, – juk V. E. Franklis buvo žydas. Tai stipriai įtakoja jo darbuose išryškinamą pasaulėžiūrą. Tačiau susidaro įspūdis, jog Franklio judaizme nėra vietos (bent jau deramos) prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui (tad juo labiau, tai skelbusiam Kristui). Tad kaip šioje pasaulėžiūroje skamba raginimas nesirūpinti visa ko praeinamumu, bet atsigręžti į realią, konkrečią, individualią savo dabartį? O gi kaip kvietimas nesirūpinti ateitimi / mirtimi, o juo labiau pomirtiniu gyvenimu, juk realu yra tik tai, ką matai.
Kaip teologas, Franklio kūrybos negaliu vertinti kitaip, tik kaip sušiuolaikintą, mokslinę Ekleziasto knygos mokyme dėstomos pasaulėžiūros versiją. Paaiškinsiu. Ekleziasto knygos autorius taip pat visame kame mato ir išgyvena beprasmiškumą: „Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas, – Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“ (Ekl 1, 2). Tai bent iš dalies atskleidžia, jog šio biblinio autoriaus epochoje žmonės taip pat išgyveno egzistencinį vakuumą. Toliau čia aprašomos jo pastangos užsiimant įvairiausia veikla. Tačiau, kad ir kuo šis beužsiimtų galų gale vis vien prieina prie tos pačios išvados – viskas yra tuštybė (t. y. be prasmės), o šios tuštybės priežastis – visa ko praeinamumas. Saliamonas niekaip neįstengia suvokti, kokia viso šio gyvenimo prasmė, tad kartkartėmis daro vienintelę jam prieinamą išvadą – belieka atsigręžti į savo dabartinį gyvenimą ir juo pasidžiaugti (Ekl 3, 22; 9, 9). Kodėl jis priverstas tai konstatuoti? Nes po mirties jis nemato (nes dar Dievo neapreikšta) jokios prasmingos egzistencijos. Štai tokią pat prasmės klausimo sprendimo schemą iš esmės siūlo ir Franklis.
Tačiau mes, Kristaus sekėjai, turime patį didingiausią Jo pažadą – prisikėlimą iš mirties ir amžinąjį gyvenimą! Ką tai reiškia? O gi tai, jog nuo šiol mūsų gyvenimas nėra beprasmis, nes mes pažadu gavome niekada nesibaigsiantį jo pratęsimą! Biblijos žodžiais tariant, tik Jėzus „atpirko mus nuo betikslio (t. y. beprasmio) iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo“ (1 Pt 1, 18).
Štai nuo šios vietos jau galima teigti, kad yra visiems bendra prasmės vertė (priešingai, nei teigia Franklis), ir tai yra amžinasis gyvenimas. Dabar galima drąsiai pareikšti, jog žmogui tiesiog būtina kreipti dėmesį į visa ko laikinumą, mat tada jis ieško, kas jį iš tokios laikinos ir betikslės (nes baigiasi mirtimi) jo egzistencijos išgelbėtų,- o ne „kiša galvą į smėlį“, kad to nematytų, ką iš esmės ir siūlo Franklis. Tad žmogus neišvengiamai turi ateiti pas vienintelį tikrą Gelbėtoją iš tokios padėties – Jėzų Kristų. Juk ir apaštalai ne tik nevengė kalbėti apie laikinumą, bet ir ragino taip mąstyti: „Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Tad belieka tiems, kas turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir <...> kurie naudojasi šiuo pasauliu, – tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 29–30). Ir visas Evangelijose išdėstytas Jėzaus Kristaus mokymas visuomet yra susijęs su žinia apie Dievo karalystę. Visa, kad ir ką Jis darytų ar kalbėtų, nuolatos siejama su šia žinia. Tai reiškia, jog Jėzus ir apaštalai į viską, kas vyksta šiame pasaulyje, moko žvelgti tik per Gerąją naujieną.
Negi mums, krikščionims, negana Saliamono pamokų? Juk tam Biblijoje jis ir vaizduojamas kaip žmogus, kuris leido sau ir išbandė viską, ko tik panorėjo. Ir vis viena visa apimančios prasmės jis nerado, nes bet kokią „žemišką“ prasmę anksčiau ar vėliau sunaikina mirtis.
Taigi, ką mums siūlo V. E. Franklis? Atsakysiu tiesmukai: nereligingam žmogui – miražą, kuris suteikia galimybę dar kartą užsimiršti darbuose, siekiuose ir net kančioje tam, kad žmogus nejaustų savo laikinumo; na o krikščioniui – „legalizuotą“ pagalbą subtiliai ignoruoti Dievo siųstą ir paskelbtą išgelbėjimą, kuris vienintelis įprasmina žmogų ir jo veiklą.
Tad dar kartą norisi paklausti, ar Kristaus mokiniui dera pasaulėžiūra, kurios autorius netiki jokia konfesine ar vienintele teisinga religija, bet mąsto, jog „kiekviena religija gali būti tarpininkas, padedantis atrasti Dievą – vieną Dievą“1? Tai, ką aptarėme išties yra esminis pasaulėžiūrų skirtumas: Franklis skatina žiūrėti į tai, kas matoma, o Kristaus sekėjai mokomi nukreipti savo žvilgsnį į tai, kas nematoma.
Toliau norisi paminėti dar keletą neraminančių dalykų.
Reiktų dar kartą prisiminti, apie kokią prasmę moko Franklis. Jis tikrai kalba apie atskirų žmogaus gyvenimo atkarpėlių, situacijų, laikotarpių prasmes, bet ne apie visa apimančią viso žmogaus gyvenimo prasmę, kurios, kaip jis teigia, nė negalint būti. Todėl jo siūlomas trumpalaikes prasmes naudinga būtų vadinti racionaliais tikslais, kuriuos, kaip teisingai jis pats pastebi, iškelia ir diktuoja pats gyvenimas.
Ar išgyventi bet kokia kaina, kaip moko Fraklis, savaime yra gerai? Šiaip jau Kristaus mokinys labiau bevelytų būti su Juo, t. y. numirti (apie tai „prasitardavo“ apaštalas Paulius (2 Kor 5, 8; Fil 1, 21–22), nes yra įsitikinęs, jog tai – visų geriausia! Priešingu atveju, visi šventieji kankiniai, noriai sutikę savo mirtį, gali būti „įtarti“ per mažai mylėję šį gyvenimą.
Ar tikrai žmogus gali savo prigimties pastangoms įveikti nuodėmingus pykčio ir seksualumo siautėjimus? Ar šiuo atžvilgiu šis mokymas neprimena mokslinio savirealizacijos kurso?
Sąžinė, anot Franklio, yra „prasmės organas, suteikiantis gebėjimą pajusti aplinkybių prasmę“.2 Tačiau vertinant teologiškai sąžinė yra Dievo švyturys, žmogaus dvasioje sušvintantis tuomet, kai žmogaus gyvenime atsiranda atotrūkis nuo Gyvenimo Viešpaties. Ji rodo į nuodėmę žmogaus gyvenime ir kviečia atgailai. Todėl, kol žmogus neatsako į pabudusią sąžinę pagal Dievo reikalavimus, ji lieka „nepatenkinta“, kas, tikėtina, gali lemti priešneurotinių būklių žmoguje formavimąsi.
Toliau, labai nesiplečiant, lieka įvardinti, kokioje gi vietoje dabar atsiduria pradžioje paminėta „geroji“ jo mokymo pusė, atrandanti sąskambį, beje, ne tik su Kristaus mokymu, bet ir su visų didžiųjų pasaulio religijų esminiu doriniu / moraliniu pagrindu. Vienas geriausiai tai iliustruojančių teologinių atitikmenų būtų ilgus šimtmečius katalikų bažnyčios mokyme vyravusi dogma, esą išteisinimą galima pelnyti gerais darbais. Reformacija iškovojo didžiulę pergalę, gražindama viską į vietas: pirma – tikėjimas, ir tik tada – geri darbai. Tai yra tik tada, kai žmogus tikėjimu priima Dievo dovanojamą išteisinimą, Dievas priima jo darbus kaip teisius. Lygiai taip ir su Franklio siūlomu „gydymo paketu“: žmogus pirmiausia turėtų atgailauti ir priimti Dievo dovaną – amžinąjį gyvenimą, o jau tada, atsigręžęs į savo gyvenimo kasdienybę, gali spręsti jos keliamus uždavinius‚ sakydamas „taip“ tikrajam Gyvenimui, gyvenimui, kuris visada veda Kristaus triumfo eisenoje (2 Kor 2, 14). Žvelgiant iš teologinių perspektyvų, tokiu eiliškumu taikoma Franklio terapija gali būti išties naudinga.
Priešingu atveju, ar tik ne tuščiai bus viltasi, jog logoterapija XXI amžiuje „turėtų atgyti ir suvešėti“3? Labiau tikėtina, jog neįžvelgiant, neakcentuojant ir neištaisant esminių teologinių neatitikimų, Franklio siūloma prasmės terapija ir tebus, kaip jis pats įtarė, tik „masinės neurozės simptomas, o ne galimas jos vaistas“. Kad tai galbūt ir pildosi, gali liudyti ir tokie pareiškimai medicinos pasaulyje: „Nors psichiatrai jau nebelaiko narcisistinių sutrikimų iš principo neišanalizuojamais, mažai jų tiki darbo sėkme.“4
Negaliu baigti šios trumpos kritinės Franklio kūrybos refleksijos, neaptaręs pastarojo autoriteto „svorio“ reikšmės. Čia Dievo žmonėms tenka priminti religijos filosofo A. Maceinos žodžius: „Antikristo karalystėje iš esmės žiūrima ne to, kas sakoma, bet to, kas sako. Tuo tarpu Kristaus karalystėje pagrindinės reikšmės turi turinys (ką sako), bet ne formalinė kieno nors valia (kas sako)“5, – ir tai visiškai atitinka apaštalo Pauliaus mokymą (Gal 1, 8). Apvertus šią aksiomą aukštyn kojomis, Kristaus negalėjo priimti nei tie, kurie Jį gerai pažinojo (kraštiečiai), nei tie, kurie nežinojo, iš kur Jis (Izraelio tautos šulai), mat ir vieniems, ir kitiems labiau imponavo ne tai, ką Jis sako, bet kas Jis yra (t.y. nemokytas staliaus sūnus). Bet Dievas juk neatsižvelgia į asmenis – juk „beapankančiam“ pranašui Jis prabilo net ir per asilą (Sk 22, 27–30). Tad kokio autoritetingo autorius darbus bevertintume, raginu kreipti dėmesį ne į tai, kas sako, bet visų pirma į tai, ką sako.
Literatūros sąrašas:
1 – V. E. Frankl, „Nesąmoningas Dievas“, Vaga, 2000, p. 100–103
2 – V. E. Frankl, „Sielogyda“, Vilnius, Vaga, 2008, p. 93.
3 – I. Gailienė, „Jaunuolių gyvenimo prasmės samprata pagal Viktoro Emilio Franklio egzistencinės analizės poziciją“, dr. Irena Gailienė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, T 19, Vilnius, 2005, p. 961.
4 – Christopher Lasch, „The Culture of Narcissism: American Life in an Age of Diminishing Expectations“, tekstas skelbtas leidinyje „Šiaurės Atėnai“, 2005.
5 – A. Maceina, „Raštai“, T III, Vilnius, Mintis, 1990, p. 183.
_64x64_9de.jpg)
