Jean Monbourquette. Menas atleisti

Atleidimas -  ne tik paprastas valios aktas. Ne visi norintys atleisti iš tiesų atleidžia. Atleidimas vyksta pagal žmogaus brandos dėsnius ir prisitaiko prie asmenybės brendimo. Atleidimas, kuris toli gražu nėra valios aktas, ateina per procesą, įtraukiantį visus žmogaus gebėjimus, ir nueina iš daugelio etapų susidedantį kelią.

Autorius, psichologijos, pedagogikos, filosofijos, teologijos mokslų specialistas profesorius J. Monbourquette (iliustracijoje) savo knygoje pateikia dvylika etapų, kuriuos reikia nueiti norint atleisti. Šie etapai prieinamai pateikti užduočių forma. Jas nesunku atlikti. Atleidimo kelias yra vingiuotas, todėl reikia daug kelrodžių. Atleidimo etapų dėstymas prasideda nuo pirmojo sprendimo jokiu būdu nekeršyti ir, kita vertus, paliepti skriaudikui nutraukti savo piktadarybes. Kiti trys etapai skirti nuoskaudai gydyti - pripažinti nuoskaudą per atsivėrimą kam nors, stengiantis ja pasidalinti, aiškiai ją įvardyti ir apgailėti. Penktasis etapas - tai pripažinti savo pyktį ir norą kerštauti. Šeštasis etapas, atleidimas sau, yra pagrindinis atleidimo kelio posūkis. Septintasis etapas paskatins atsigręžti į savo skriaudiką ir pabandyti jį suprasti. Kitas etapas - ieškoti prasmės, kurią nuoskauda gali įgauti jo gyvenime. Tolesni etapai bus dvasingesni - reikės suvokti, jog patys esame verti atleidimo ir jau sulaukėme malonės, atsisakyti pastangų atleisti ir atsiverti atleidimo malonei. Paskutinis dvyliktasis etapas skirtas aptarti, ko norėtume atleidimui jau įvykus. Svarstoma, ar mums verčiau nebendrauti, ar atnaujinti bendravimą su įžeidusiu žmogumi. Patyrus didelę skriaudą, nebegalima atnaujinti buvusio ryšio dėl paprasčiausios priežasties - jis nebeegzistuoja ir nebegali egzistuoti. Daugiausia galima tikėtis padaryti jį glaudesnį arba suteikti jam kitą formą. Galutinis atleidimo tikslas kartais negali būti susitaikymas. Jei atleidome, nereiškia, kad viską pamiršome, neapsimetame, kad nieko nebuvo, ir galime atstatyti lygiai tokį patį ryšį. Toks mąstymas labiau susijęs su magija. Jeigu susitaikymas taptų atleidimo autentiškumo norma, suprastume, kodėl tiek daug žmonių atsisako atleisti. Jiems susidaro įspūdis, kad jie atleisdami galų gale išduoda save. Net jei susitaikymas įmanomas, nereikia manyti, kad jis savaime sugrąžins mus į ankstesnę būseną.

Visas knygos pavadinimas: Jean Monbourquette. „Menas atleisti: atleisti, kad išgytum, išgyti, kad atleistum“. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001. 214 p. ISBN 9986-04-163-5

Šis tekstas skelbtas kognityvinės biblioterapijos rodyklėje „Knygos keičiančios mąstymą“ (sudarė Daiva Širkaitė).
Bendrinti: