Jėzus yra mūsų

Visas Jėzaus vardas yra ne „Viešpats ir Gelbėtojas“, bet „mūsų Viešpats ir Gelbėtojas“. Nepraleiskime šio asmeninio savybinio įvardžio. Nedidelis žodelis, bet labai reikšmingas. Jis rodo, jog varde slypi trečias teiginys – Jėzus yra mūsų.

Dar Senajame Testamente savybinis įvardis „mano“ išreikšdavo asmeninius Dievo sandoros žmonių santykius su Juo, kurie ypač atsiskleisdavo kreipiantis į Jį maldoje, kaip antai užrašyta Psalmių knygoje: „Viešpatie, mano uola, mano atpirkėjau“, Viešpats yra mano ganytojas“, „Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas < ... >. Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė“, „Tik Jis yra mano uola ir mano išgelbėjimas, mano tvirtovė“, „Dieve, Tu esi mano Dievas, uoliai Tavęs ieškau“ (1).

Naujajame Testamente pretenduojama į panašius asmeninius santykius su Jėzumi Kristumi, Įsidėmėtinų pavyzdžių pateikia ir Paulius, ir Petras. Paulius teigia: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės“ (2).Petras kalba ne vien apie savo paties, bet ir apie skaitytojų artimus santykius su Jėzumi: „Jūs mylite Jį (t. y. Kristų), nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ (3).

Tvirtinama, kad Kristus yra mūsų „amžininkas“. Jėzus, kuris gimė mūsų pasaulyje, gyveno ir mirė pirmajame amžiuje Palestinoje, kuris taip pat prisikėlė iš numirusių, dabar yra amžinai gyvas, prieinamas ir pasiekiamas žmonėms. Jėzus Kristus neturi nugrimzti, kaip kiti religiniai vadovai, istorijoje ir istorinėse knygose. Jis nėra seniai miręs, žuvęs ar suakmenėjęs. Jis gyvas ir veikiantis. Jėzus kviečia sektu Juo ir siūlo save kaip mumyse apsigyvenantį ir mus keičiantį Gelbėtoją.

Dažnai Naujajame Testamente aiškinama, kad Jis yra prieinamas per Šventąją Dvasią, kuri yra Jo Dvasia (4).Paulius leidžia apie tai suprasti maldoje už efeziečius: „< ... > kad (Tėvas) iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per savo Dvasią jūsų vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“ (5). Krikščioniškas tikėjimas iš esmės yra tikėjimas Trejybe. Pas Tėvą ateiname per Sūnų ir Dvasią (6), o Tėvas ateina pas mus per Sūnų Dvasia (7).

Tai dar vienas unikalus dalykas. Kitose religijose nėra nieko panašaus. Budistai netvirtina pažįstą Budą, kunfucianizmo atstovai – Kunfucijų, musulmonai – Mahometą ar marksistai – Karlą Marksą. Visi gerbia savo religijos ar ideologijos pradininką kaip praeityje gyvenusį mokytoją. Krikščionys Jėzų taip pat laiko mokytoju, tačiau ne tik juo – Jis yra mūsų gyvasis Viešpats ir Gelbėtojas. Tos tvirtinančios frazės Naujajame Testamente kartojasi puslapis po puslapio ir aiškiai parodo, jog krikščioniško tikėjimo esmė yra artimi ir asmeniški santykiai – pasitikėjimas, atsidavimas ir bendravimas“ (8).

Kai lordas Cogganas buvo Kenterberio vyskupas, jis atkreipė dėmesį į šiuos unikalius santykius kalbėdamas apie 164 atvejus, kur Paulius vartoja savo mėgstamą formuluotę „Kristuje“:

„Tai keistas pasakymas. Sunkiai atrastume analogiškai vartojamą frazę kasdieniame gyvenime. Jei, tarkime, artimas W. Churchillio draugas , daug metų praleidęs kartu su juo ir dešimtmetį tyrinėjęs jo raštus, pasakotų mums apie tą didį žmogų, jis galėtų savo santykius su juo apibūdinti įvairiai. Galėtų sakyti, kad jo bijojo arba žavėjosi juo, gerbė ar net mylėjo jį. Bet jis niekuomet nepasakytų: „Aš esu vyras Churchillyje“. Jam niekada nešautų į galvą pavartoti tokią frazę. Tačiau Paulius visų pirma yra „vyras Kristuje“ (9).

Nors teisinga pabrėžti asmeninius tikinčiojo santykius su Kristumi, kuriuos nurodo vienaskaitinis savybinis įvardis „mano“, pilname Jo varde yra daugiskaitinis savybinis įvardis „mūsų“. Dievas kviečia sau tautą, o Jo tautos vienybės centre yra Jėzus Kristus. Kai susirenkame garbinti, Jis ateina į mūsų vidurį. „Aš esu tarp jūsų“, - sako Jis, net kai Jo vardu susirenka tik du ar trys (10). Jis pakartoja savo pažadą mums, kai einame daryti Jo mokiniais visų tautų žmones: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (11).

Tokie yra trys pagrindiniai Jėzaus Kristaus unikalumo aspektai. Jis yra Viešpats. Jis yra Gelbėtojas. Jis yra mūsų. Nes Jis yra „mūsų Viešpats ir Gelbėtojas, Jėzus Kristus“. Istoriniu atžvilgiu tai aliuzijos į Jo gimimą, mirtį ir prisikėlimą. Teologiniu aspektu tai nurodo įsikūnijimą, atpirkimą ir prisikėlusio Viešpaties dovanotą Dvasią.

Iš tikrųjų tik istoriniame Jėzuje iš Nazareto, jokiame kitame asmenyje, Dievas tapo žmogumi, gyveno žemėje, mirė už mūsų nuodėmes, nugalėjo mirtį, buvo išaukštintas iki dangaus ir atsiuntė Šventąją Dvasią, todėl nėra jokio kito Gelbėtojo. Nes šitaip apibūdinti – kad tik Jis yra pajėgus išgelbėti žmones – negalėtume jokio kito asmens.

1938 metų Tambaramo misionierių konferencijoje pasižymėjęs olandų teologas Hendrikas Kraemeris pabrėžė su Kristumi susijusių įvykių unikalumą. Praėjus penkiasdešimčiai metų vyskupas Lesslies Newbiginas sakė:

„H. Kraemeris neteigė, kad krikščionybė – besikeičiantis, nevienalytis ir neapibrėžtas žmogiškas reiškinys – yra unikali; jis teigė, kad unikalūs yra Evangelijos esmę sudarantys įvykiai. Kaip mėgdavo sakyti H. Kraemeris, šie įvykiai yra sui generis. Galbūt yra tas pačias temas atspindinčių idėjų, pasakojimų, mitų, legendų, tačiau kalbant apie istoriją, nėra nieko analogiško šiam pasakojimui. Evangelija yra iš esmės sui generis – unikali“ (12).

Todėl nepakanka sakyti, kad Jėzus yra unikalus tiek, kiek kiekvienas žmogus yra unikalus, kaip kad kiekviena snaigė ir kiekviena žolelė yra unikali. Negalime vadovautis tuo, kaip Paulas  Knitteris aiškina „nepakartojamą“ Naujojo Testamento kalbą, kuria apibūdinamas Kristus. Jis teigia, jog ši kalba – tai liudijimo, o ne teologinė kalba; meilės, o ne mokslo; entuziazmo pilno tikėjimo, o ne analitinės filosofijos kalba. „Ji yra, - tęsia jis, - labai panaši į žodžius, kuriais vyras apibūdintų savo žmoną: „Tu esi pati gražiausia moteris visame pasaulyje, < ... > esi vienintelė“ (13). Tai poezija, hiperbolė, o ne pažodinė tiesa. Vėliau profesorius P. Knitteris teigia, jog tai – „veiksmo kalba“, kurios pagrindinis tikslas buvo ne apibrėžti doktriną, bet paskatinti veikti dėl Kristaus „visiškai atsiduodant Jo vizijai ir keliui“ (14).

Bet tai netiesa. Nors aiškinimas apie skirtingą kalbos prasmę yra išmoningas, jis neobjektyvus ir vienašališkas. Atidžiai panagrinėję „nepakartojamus“ tekstus jų kontekste, įsitikintume, kad jie nėra vien poetiški tikėjimo ir meilės žodžiai, kurių nereikia imti už gryną pinigą. Priešingai, jais tvirtai teigiama tiesa, lemianti amžiną išgelbėjimą. Be to, visuose šiuose teiginiuose bent netiesiogiai neigiama išvada („niekas kitas“) išplaukia iš teigiamo tvirtinimo (tik Jis). Vadinasi, dėl to, kad tik Jis pažįsta Tėvą, tik Jis ir gali Jį apreikšti (15); ir dėl to, kad tik Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“, pas Tėvą galime ateiti tik per Jį (16).  Ir todėl, kad Jėzaus Kristaus, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, vardas gelbsti, nėra jokio kito vardo, kuriuo būtume išgelbėti (17). Todėl taip pat (net ir visiškame graikų ir romėnų pasaulio sinkretizme) „turime tik vieną Dievą, Tėvą, < ...> ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų“ (18); turime tik vieną aukščiausiąjį kunigą, paaukojusį vienintelę auką (patį save) už nuodėmes visiems laikams (19), ir dėl jo mirties, kaip išpirkos už visus, „yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (20).

Vienintelis kelias, vienintelis vardas, vienintelis Dievas, vienintelis Viešpats, vienintelis tarpininkas. Išskirtinis teiginys, kurio prasmė akivaizdi. Tai, kas yra iš tikro unikalu, svarbu visiems ir visiems turi būti paskelbta, kadangi, vėl pacituosiu W. A. Vissertą Hooftą, „be unikalaus įvykio nėra visuotinumo“ (21). Taigi unikalumas neatskiriamas nuo visuotinumo. Kadangi Dievas ypatingai išaukštino Jėzų ir Jį vienintelį pavadino „Viešpačiu“, suteikdamas aukštesnį vardą už visus kitus, prieš Jį turi priklaupti kiekvienas kelis. Kadangi Jėzus Kristus yra vienintelis Gelbėtojas, turime Jį visur skelbti. Misijos „inkliuzyvizmas“ kaip tik ir kyla iš tarpininko „ekskliuzyvizmo“. Be to, Jam buvo suteikta valdžia visoms tautoms, todėl Jis mums liepė eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (22).

Ištrauka iš John Stott knygos „Šiuolaikinis krikščionis“. 

________________________

(1) Ps 19, 14; 23; 1; 27; 1; 62, 2; 63, 1
(2) Fil 3, 8 
(3) 1 Pt 1, 8 
(4) Jn 14, 16-18. 21; Rom 8, 9-10 
(5) Ef 3, 16-17 
(6) Ef 2,18 
(7) Jn 14, 16-23 
(8) Stephen C. Neill, „Christian faith Today“ (Penguin, 1955), p. 17-18. 
(9) Donald Coggan, „Paul –Portrait of a Revolutionary“ (Hodder and Stoughton, 1984), p. 75. 
(10) Plg. Mt 18, 20  
(11) Mt 28, 20 
(12) „International review of Mission“, 1988 liepa, p. 327. 
(13) P. F. Knitter, „No Other Name?“, p. 185. 
(14) „The Myth of christian uniqueness“, p. 196. 
(15) Mt 11, 25-27 
(16) Jn 14, 6 
(17) Apd 4, 10-12 
(18) 1 Kor 8, 5-6 
(19) Hbr10, 12-14 
(20) 1Tim 2, 5-6 
(21) W. A. Vissert, „no other Name“, p. 102. 
(22) Mt 28, 18-29.

 

Knygą galite įsigyti krikščioniškajame internetiniame knygyne

https://elknygynas.lt/produktas/john-stott-siuolaikinis-krikscionis/

Bendrinti: