Johann Christoph Arnold „Kodėl atleidžiu?“

Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4, 26).

Šioje knygoje pateikti vien žmonių gyvenimai! Be galo sudėtingi gyvenimai.Aprašydamas kitų žmonių dramatiškas ar net tragiškas istorijas,  Johann Christoph Arnold knygoje „Kodėl atleidžiu?" tarsi bando įtikinti skaitytoją, kad be atleidimo nėra tikro gyvenimo. Pasak pateiktų žmonių istorijų, neatleidimas griauna ne vien asmeninį žmogaus ir jo artimųjų gyvenimus, pykčiu bei kerštu susaistydamas širdį, bet tai ir visuomenės tragedija, gimdanti smurtą, kaip neteisybės išraišką. Susikaupus įtampai, žmonės „sprogsta" keršydami ir dažnai nukenčia visiškai niekuo dėti asmenys.

Visos knygoje pateiktos istorijos gan šokiruojančios, ir skaitytojui dažną kartą norisi prieštarauti, keliant gan suprantamą klausimą: „Kaip galima UŽ TAI atleisti?". Tačiau autoriui tikrai puikiai pavyksta atskleisti, kad be atleidimo žmogus neišsivaduos iš padarytos skriaudos, ir tai nuolat brandins vidinę kančią. Tik atleidimas, kuris įgyjamas per Dievo malonę, išgydo, sutaiko ir nuveikia neregėtus dalykus!

Skaitant knygą norėjosi mąstyti ir apie savo, tikrai nesudėtingą, bet kasdieninę situaciją. Juk kiekvienas iš mūsų susiduriame su neatleidimu santuokoje, neatleidimu tėvams, vaikams, draugams... Kaip su tuo tvarkomės?

Pavyzdžiui, mes su vyru sutarę, kad nenueisime miegoti susipykę. Matau, kaip tai svarbu! Kartais norisi pabėgti griežiant dantį, ypač, kai pyktis dar neatvėso. Tačiau laikydamiesi biblinio atleidimo principo, išvengiame nuosėdų susikaupimo, kuris anksčiau ar vėliau gali tapti „sprogimu": kai viską staiga išlieji - netgi tai, ko žmogus net nepamena.

Perskaičius liudijimus ir knygoje pateiktas įžvalgas, supranti, kad atleidimas - tai kasdienis veiksmas. Netgi „Tėve mūsų" maldoje prašydami kasdienės duonos, šalia dar ir atleidimo meldžiame. Tačiau su sąlyga: „...kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Tai labai rimta ir turi jėgą!