John Piper. „Nešvaistyk savo gyvenimo“

Betliejaus seminarijos ir koledžo rektorius J. Piperis savo gyvenimą skyrė - kaip pats rašo šioje knygoje - nagrinėti, aiškinti ir skelbti tiesą, kad Dievas trokšta parodyti savo šlovę ir suteikti mūsų širdims džiaugsmo. Mes šloviname Dievą tada, kai esame laimingi būdami su Juo. Gėrėjimasis Dievu turėtų tapti vienintele mūsų gyvenimo aistra, nes Dievo šlovinimas pranoksta visus kitus laimės šaltinius. 
„Pamaldiesiems skirta nesuvokiama laimė“ (pagal 1 Jn 3, 2).

Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl aš čia? „Kad būčiau laimingas ir šlovinčiau Dievą“, - atsako J. Piperis. Šie du dalykai autoriui ilgą laiką buvo nesuderinami. Jis galvojo, kad gyvenime arba šlovini Dievą, arba sieki laimės. Dėl to J. Piperis ilgą laiką gyveno sumišęs, jautėsi švaistąs gyvenimą. Tačiau studijuojant Džonatano Edvardso darbus, jam atsivėrė akys. Dž. Edvardsas teigia, jog Dievas sumanė taip, kad gyvenime trokštume Dievo šlovės, o toje šlovėje aistringai trokštume džiaugsmo, ir šie du troškimai yra viena aistra. Kai J. Piperis tai suprato, jis taip pat suvokė, koks būtų iššvaistytas gyvenimas ir kaip to išvengti. Dievas sukūrė mus, kad gyventume vienintele aistra - visose gyvenimo srityse su džiaugsmu rodyti Jo nepranokstamą tobulumą. Iššvaistyti gyvenimą, vadinasi, nugyventi jį be tokios aistros. Dievas ragina mus melstis, mąstyti, svajoti, planuoti, dirbti ne tam, kad mus išaukštintų, o kad mes Jį išaukštintume kiekvienoje savo gyvenimo srityje, kalbant net apie valgymą ir gėrimą ( 1 Kor 10, 31).

Daugelis žmonių leidžia gyvenimą be aistros Dievui eikvodami jį banalioms pramogoms, gyvendami savo malonumui ir patogumui, ar stengdamiesi išvengti nuodėmės. Gyvenimas, kuris šlovina Dievą - į kryžių sutelktas gyvenimas. Nes viskas - ar geri dalykai, ar blogi, kuriuos Dievas paverčia į gera, buvo nupirkti Kristaus mirtimi už mus. Gyvenimą, sveikatą, draugus, namus laikome savaime suprantamu dalyku. Mes manome, kad visa tai mums teisėtai priklauso. Bet esmė ta, kad tai mums teisėtai nepriklauso. Mes to nenusipelnėme - juk esame tik kūriniai, o Kūrėjas neįpareigotas mums nieko duoti, esame tik nusidėjėliai be teisės reikšti Dievui savo pretenzijas. Malonumai ir gėrybės - tik priminimas apie kryžiaus vertę, nes be jo nebūtų nieko. Gyvenimas aukštinant Kristų brangiai atsieina. Nenuostabu,  nes Jis buvo nukryžiuotas, su Juo elgėsi kaip su nelabuoju. Jėzus sako, kad mums nebus geriau nei Jam: „Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui“ (Mt 10, 25). 

Kristaus grožis spindi ryškiausiai tuomet, kai mes Juo tokie patenkinti, ir nesame įsikibę daiktus, artimuosius ir šį gyvenimą. Kristaus grožis spindi ryškiausiai, kai Jis branginamas labiau nei sveikata, turtas ir pats gyvenimas. Kristus mus myli, tik mylėti nereiškia mus išaukštinti ir mums gyvenimą palengvinti. Mylėti, vadinasi, išmokyti mus džiaugtis Jį aukštinant, kad ir kiek tai mums atsieitų. Akivaizdžiausiai mes Jį išaukštiname per kentėjimus (menkus nepatogumus ar siaubingas kančias). Jei norime, kad kiti džiaugtųsi Dievu, mūsų gyvenimas turi byloti, kad džiaugiamės Dievu, o ne turtais. Pasaulyje vyksta karas tarp tikėjimo ir netikėjimo, tiesos ir melo. O mes pasineriame į taikos metui būdingus malonumus, pradedame ieškoti savo vietos pasaulyje, mylėti tai, ką myli kiti, žemę vadinti savo namais, malonumus vadinti poreikiais. Pamirštame apie dvasinį karą, ir kad žūsta žmonės. Bet ačiū Dievui už tuos, kurie vis priverčia grįžti prie „karo meto galvosenos.“

Ką mums daryti patiriant sunkumus? Nesileisti atskiriamam nuo Dievo meilės. Nes priešo tikslas - atskirti mus nuo Dievo meilės ir sužlugdyti. Esame nugalėtojai, jei išsilaikome Dievo meilėje. Tikėjimas pažadu, kad kiekvienas blogis galiausiai padės mums didžiuotis tik kryžiumi ir aukštinti Kristų, suteikia laisvę rizikuoti ir patiems patirti, kad geriau prarasti gyvenimą, nei jį iššvaistyti. Visokio kitokio kelio - saugaus ir nepavojingo - gale gali tekti sakyti: „Aš gyvenimą iššvaisčiau.“

Parengė Daiva Širkaitė

Knygą galite įsigyti krikščioniškajame elektroniniame knygyne.