Artėjant 18-ajai Vilniaus knygų mugei, vis dažniau mane aplanko mintys: „Kodėl žmonės neskaito knygų?“ Atlikti statistiniai tyrimai rodo, kad kas trečias Lietuvos gyventojas per metus neperskaito nė vienos knygos. Šalia neskaitančių tėvų augantys vaikai taip pat abejingi knygai. Jie mieliau renkasi televiziją, kompiuterius. Tačiau knygų skaitymas yra labai svarbus, nes jis teikia ne tik malonumą, lavina fantaziją, tačiau lavina mąstymą, praturtina žodyną, suteikia daugiau kūrybiškumo, padeda geriau pažinti save, kitus ir pasaulį. „Knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina jį tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį“, - sakė anglų ir pasaulinės literatūros klasikas, vienas ryškiausių Viktorijos epochos menininkų intelektualas V. Tekerėjus (W. Thackeray).
2012 metais Bernardinai.lt išleistoje knygoje „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku“ (sudarytojai Arūnas Peškaitis OFM ir Andrius Navickas) rašoma ir apie biblioterapiją – gydomąjį skaitymą. Siūlau fragmentą iš šios knygos.
Biblioterapija – gydomasis skaitymas
Prieš kelerius metų teko girdėti stebintis: nuėjau pas psichoterapeutą, prašydamas kuo greičiau man padėti, o jis mane išklausė ir pradėjo siūlyti skaityti knygas. Taip žmogus apibūdino susitikimą su Jumis ir su biblioterapija. Trikdantį susitikimą, nes tai neįprasta, griauna vyraujančius stereotipus, kaip esą turėtų vykti gydymas.
Jūsų kabinete šimtai įvairiausių knygų, ir matyti, kad čia ne dėl grožio lentynose sudėtos, dauguma jų gerokai „suskaitytos“. Kaip kilo mintis pasitelkti knygas gydymui – ar tai buvo Jūsų paties išradimas?
Taip jau yra, kad daugelyje sričių Lietuvoje man teko ir tenka būti pradininku. Gal dėl to, jog niekada nebijojau eiti nepramintais takais, stengiausi nuolat mokytis, taip pat ir iš savo patirties, pacientų. Jau paskui sužinojau, kad dar XIX amžiuje buvo psichiatrų, kurie propagavo skaitymą, kaip vieną iš gydymo būdų. Tiesa, pats biblioterapijos terminas atsirado jau XX amžiuje. Teigiama, kad jį pirmasis viešai pavartojo 1916 metais Samuelis McChordas Crothersas. Ilgainiui šis terminas savo vietą rado ir medicinos žodynuose bei enciklopedijose.
Tačiau man praktiškai viską teko atrasti pačiam, bendraujant su pacientais ir galvojant, kaip geriausia jiems padėti. Jau paskui, kai sužinojau apie kitus psichoterapeutus, kurie kažką panašaus daro, man tai buvo ženklas, jog einu teisingu keliu.
Nuo pat mažų dienų labai mėgstu skaityti ir vertinu knygas. Tai galimybė kalbėtis su žmonėmis, kurių neteko sutikti, bet kurie turi tikrai daug ką pasakyti. Psichoterapijoje tai dar viena svarbi galimybė prakalbinti pacientą. Labai dažnai pacientui sveikti trukdo ir tai, kad jis labai bijo ligos, nes jos visai nepažįsta ir turi iškreiptus vaizdinius. Bandau jį nuraminti, supažindinti su liga, su sveikimo būdais, o jis man sako: „Daktare, labai norėčiau jumis patikėti, tačiau man atrodo, kad jūs paprasčiausiai norime mane nuraminti. Man tiek visokių dalykų gydytojai yra prikalbėję, kad jau nežinau, kur tiesa, o kur tik paguoda.“ Tokiu atveju aš galiu atsakyti: „Gerai, kad abejojate, tikrinate. Tačiau, jei negalite patikėti manimi, tai duosiu jums knygą apie tai. Sutinkate, kad jos autorius visai neketina jūsų guosti, rašo apie tai, ką žino, ką patyrė? Perskaitykite ir įsitikinkite pats“.
Pavyzdžiui, žmogų kamuoja depresija, ir jam atrodo, kad gyvenimas baigtas. Kai duodu jam perskaityti svarbias, specialiai atrinktas ištraukas iš knygos apie depresiją, jos įvairius pavidalus, pradžioje jis ima skaityti įtariai, tačiau paskui ateina jau pralinksmėjęs ir sako: „Aš maniau, kad sergu sunkiausia depresijos forma, o dabar, kai perskaičiau, supratau, jog man tik lengva depresija, kad tai, ką jaučiu, daug kas yra patyrę.“
Pasakoti apie panašius atvejus galėčiau ilgai. Tai pavyzdžiai, kaip sergančiam, į bėdą patekusiam žmogui svarbu padėti geriau orientuotis, kas jam yra. Tačiau biblioterapija yra kur kas plačiau nei tai. Pacientams duodu skaityti skirtingos tematikos, žanro knygų. Kartais specializuotų, kartais grožinių. Viskas priklauso nuo to, ko konkrečiam žmogui reikia čia ir dabar.
Biblioterapiją pradėjote taikyti tarybiniais laikais, kai knygų leidyba buvo kontroliuojama, vyravo ideologizuotos knygos. Kaip sugebėjote atrasti reikiamų leidinių tokiomis sąlygomis? Ar neteko patirti kolegų priešiškumo dėl neįprasto gyvenimo būdo?
Iš tiesų, kai daugiau nei prieš keturiasdešimt metų pradėjau taikyti biblioterapiją, norimų knygų gauti buvo sunku. Ne tik tų, kurias galėčiau duoti pacientams, tačiau ir tokių, kurios buvo svarbios mano profesiniam augimui. Galiu tik pasidžiaugti tuo, kad turėjau galimybę naudotis Napoleono Indrašiaus biblioteka. Jis nuo 1942 metų iš Vokietijos užsakydavo knygų ir turėjo turtingą biblioteką.
Kai pradėjau psichoterapeuto praktiką, netrukus atsirado dėkingų pacientų, kurie stengėsi man padėti, per savo pažįstamus, giminaičius užsienyje gaudavo man knygų tiek užsienio kalbomis, tiek emigrantų iš Rusijos ikikarinių leidinių.
Pacientams, žinoma, tokių knygų duoti negalėjau, nes anuomet už tai grėsė rimti nemalonumai ar net baudžiamoji atsakomybė, teko daugiau verstis su didžiųjų Rusijos rašytojų darbais. Duodavau skaityti Fiodorą Dostojevskį, Levą Tolstojų. Mačiau, kaip pacientams padeda, kai jie skaito tikrą literatūrą, kurioje perteikti tikri jausmai.
Kolegų reakcijų būta įvairių. Jau ne kartą sakiau, kad tarybiniais laikais, deja, neretai ir šiandien, su žmogumi, kuris kreipiasi pagalbos, buvo įprasta kalbėtis išskirtinai vaistų kalba. Jau tai, kad bandžiau kalbėtis su psichinių sutrikimų turinčiais pacientais, atrodė keista. Dar keisčiau atrodė, kad aš jiems duodavau skaityti knygų, taip pat knygų apie jų ligą. Buvo tokia nuostata, kad gydytojas turi viską išmanyti apie ligą, o pacientui to nereikia, jis turi paprasčiausiai vykdyti gydytojo instrukcijas.
Tarybiniais metais knygų pasiūla buvo nedidelė, tačiau šiandien gyvename leidinių, informacinės gausos sąlygomis. Kaip tarp daugybės praktiškai kasdien išleidžiamų knygų atrasti būtent tą, kurios reikia pacientui?
Būtent todėl ir reikalingas patyręs specialistas. Biblioterapija nėra toks paprastas ar net neįpareigojantis gydymo būdas, kaip gali atrodyti. Mūsų skubančiame, stresų kamuojamame, sergančiame pasaulyje skaitymas taip pat dažnai ne tik prisideda prie mūsų gyvenimo tikslingumo, prie mūsų brandos, bet veikiau mus drasko iš vidaus. Gyvename pasaulyje, kuriame labai daug įvairiausios informacijos. Mes praktiškai kasdien sužinome vis daugiau. Dažniausiai apie įvairias gyvenimo detales, fragmentus, apie atskirus procesus. Tai atskirybių žinojimas. Jis ne tiek mus praturtina, kiek atskiria nuo visumos supratimo. Mes sugriauname labai daug informacijos, kuri neatveria mus kitiems, bet veikiau izoliuoja, užsklendžia nuo kitų. Taip pat ir nuo savęs.
Biblioterapija – tai gydomasis skaitymas. Jo tikslas – ne gausinti žinias, bet sugrąžinti žodžių vertę – tai sielos treniruotė.
Levas Tolstojus yra rašęs, kad 98 procentai visų knygų ne tik neduoda naudos, bet netgi yra žalingos, nes atima daug laiko, o nieko iš tiesų vertingo neduoda. Iš tikrųjų šiandien kasdien išleidžiama daug naujų leidinių, tačiau problema ta, kad ypač daug tokių knygų, kuriose kartojamos klišės, kuriose į pamatinius klausimus siūlomi primityvūs atsakymai, kurios daug žada, bet labai mažai duoda, kurios yra sugėrusios banalybes iš aplinkos, o tikrai originalaus turi labai mažai. Žodžiai yra tapę žodeliūkščiais, raidžių sankaupomis, virtę triukšmo gumulais.
Panašiai kaip su televizija, kuri nuolat kažką transliuoja, tačiau tikrai vertų žiūrėti laidų itin mažai, nes dauguma to, ką rodo, ne atskleidžia mums gyvenimą, bet jį imituoja ar net simuliuoja. Sovietmečiu buvo toks posakis, kuris puikiai tinka tokioms laidoms: neakivaizdžiai mokytis – blogiau nei neakivaizdžiai valgyti. Kodėl blogiau? Nes žmogus pradeda galvoti, kad iš tiesų susigaudo. Kaip anekdotinėje situacijoje, kai į Medicinos fakultetą ateina žmogus ir prašo jam išduoti diplomą. Pradžioje administracija sutrinka, nes neranda jo jokiuose studentų sąrašuose. Tačiau jis paaiškina, kad jo ten ir neturi būti, nes jis niekada nestudijavo medicinos, tačiau ją puikiai perprato, nes jau visus penkis serialo „Daktaras Hausas“ sezonus peržiūrėjo.
Kaip ir laidos, kurios sudaro galimybę žmogui, kad jis kažką išmoko, taip yra ir knygų, kurios apgauna skaitytoją. Žiūrėdami prastą laidą, kaip ir skaitydami netikusią knygą, mes tampame ne autentiškesni, bet paviršutiniškesni ar apskritai nuklystame į aklavietę. Todėl labai svarbu atrinkti knygas ar net jų fragmentus. Žmogui turi duoti būtent tą, kurios jam reikia čia ir dabar, o ne apskritai gerą knygą.
Biblioterapijoje svarbiausia ne perskaityto teksto apimtis, bet kokybė
Pacientui išgyti kartais pakanka kelių knygų, kelių eilučių ar net kelių žodžių. Tačiau tai turi būti sukrečiantys žodžiai, jie turi ne suteikti žmogui informacijos, bet grąžinti jo gyvenimui tikslingumą, atskleisti iki tol nepastebėtus vidinius turtus. Biblioterapeuto užduotis – padėti pacientui atrasti tokių eilučių, žodžių, nuo kurių galėtų prasidėti gijimas, vienovė, pilnatvė, vientisumas, persmelkiantis visą žmogų.
Egzistuoja įvairiausių literatūros žanrų, tačiau kas yra literatūros „karalienė“? Poezija. Tikras poetas sugeba atrinkti keletą žodžių, kurių būtent reikia, ir juos sudėlioja į vietas. Tai didžiausias menas ir kartu pamoka, kaip mes turime elgtis su žodžiais.
Todėl visada ieškau tokių tekstų, frazių, žodžių, kurie sutelkia savyje tai, kas čia ir dabar mano pacientui svarbiausia.
Prieš kurį laiką į mane kreipėsi užsienyje gyvenantis kolega. Kreipėsi dėl dukters, kuris susirgo šizofrenija. Iš tiesų – labai įdomus atvejis. Dar prieš penkiolika metų dukra pastebėjo, jog tėvai nelabai sutaria. Kai jie pradėdavo konfliktuoti, ji iš karto susirgdavo. Dukra matė, kad kai ji serga, tėvai geriau sutaria, nes bando kartu rūpintis jos sveikata. Merginos reakcija buvo labai stipri, ji net susirgo kraujo vėžiu. Tai tik vienas pavyzdys, kaip psichologinės traumos gali paskatinti tikrą sielos savižudybę, nes šiuo atveju tikrai galima teigti, jog ji pati „iškvietė“ onkologinę ligą. Tėvas, būdamas profesionalus gydytojas, greitai suteikė jai profesionalią pagalbą, ir jaunas organizmas susidorojo su liga. Mergina pasveiko, tačiau po kurio laiko, kaip minėjau, susirgo šizofrenija. Viena vertus, natūralu, kad vaikas nori turėti tiek mamą, tiek tėvą, ir juos per savo ligą bando sujungti, tačiau tokio lygio reakcijų tikrai nedažnai būna.
Tėvas jautėsi kaltas, bet nežinojo, ką daryti. Reaguodamas į dukros ligą, jis stengėsi visur būti geriausias ir žmonai bei dukrai vis kartodavo, kad jos yra geriausios ir turi tai atsiminti. Jos tai priimdavo kaip įsipareigojimą, dėl to tik dar labiau įsitempdavo.
Kai pradėjome visi kalbėtis, netrūkus dukra pratrūko ir pabėrė kaltinimų tėvui. Esą jis galvoja tik apie darbą, yra tapęs tarsi darbiniu arkliu, tačiau dar ne bet kokiu, bet tokiu, kuris visur turi būti geriausias. Dukra rėžė tėvui, kad jis nuolat dalyvauja lenktynėse ir nebūna su savo artimiausias žmonėmis.
Paskui emocijos kiek aprimo, ir pokalbis tapo ramesnis. Dukra pradėjo pasakoti, kad ji jaučia, jog tėtis yra jos dalis, mama taip pat yra jos dalis. Kai tėtis ir mama gyvena darniai, tai ji jaučia darną savyje. Tėvai vis kalba, jog ji turi būti laiminga, tačiau ji esą negali būti rami, kai tarp tėvų tvyro įtampa. Dukra buvo tvirtai įsitikinusi, kad ji privalo padaryti tėvus laimingus. Jei jie nėra laimingi, tai ji jaučia kaltę ir jai negera. Galiausiai ji sumažino savo reikalavimus ir pasakė tėčiui, kad jis stengtųsi ne ją paversti laiminga, bet pirmiausia pats taptų laimingas, ir tai būtų didelis palengvinimas jai.
Mačiau, kad tėvas yra sutrikęs. Pabandžiau pasinaudoti biblioterapija. Nebuvo prasmės jam siūlyti ilgų fragmentų. Daviau perskaityti tik ketvirtą Dievo įsakymą. Pradžioje žmogus nustebo ir paklausė – ar aš noriu pasakyti, kad jis per daug dirba? Tada jis pardėjo skaityti: „Septintą dieną ilsėkis, nes pats Viešpats Dievas šešias dienas dirbo, o septintą ilsėjosi“. Mačiau, kad jis susimąstė. Jei net Dievas ilsisi, gal ir kiekvienam mūsų tai būtina, turime skirti bent vieną dieną per savaitę tam, jog suprastume, ko Dievas nori iš mūsų. Mačiau, kad jis buvo tikrai sukrėstas ir pasakė, jog iš tiesų neatsimena, kada jo gyvenime buvo septinta diena. Nebent gal šiandien. Tas trumpas sakinys tikrai turi kažką išjudino jo viduje. Kad viskas pajudėtų, reikėjo ypatingų sąlygų, daugybės kitų dalykų ir Šventojo Rašto žodžių, perskaitytų būtent tada, kai to labiausiai reikia.
Pabaigai klausimas – Jums gyvenime teko ir tenka daug kovoti. Dažniausiai už pacientus, neretai net patys pacientai nesupranta, neįvertina, jog iš meilės jiems nesiūlote lengvos ir malonios terapijos, dar dažniau kolegos neįvertina Jūsų rūpesčio, kad psichoterapija nebūtų paversta komercine karikatūra, ar Jums pačiam nekyla klausimas: kam visi tie rūpesčiai, įtampa Jums, juk galėtumėte gyventi kur kas ramiau ir patogiau?
Man labai svarbu, kad mano tėčiui, kuris, neabejoju, dabar yra danguje, nebūtų gėda dėl manęs. Lygiai taip pat bijau Dievo ir noriu, kad Jam nebūtų skaudu dėl to, jog iššvaisčiau tas dovanas ir malones, kurias Jis dosniai teikia. Į jūsų klausimą galima būtų atsakyti labai ilgai, tačiau bus geriausia, jei apsiribosiu Roy Campanelle užrašytos maldos žodžiais, kurie man yra palikę neišdildomą įspūdį.
Aš prašiau Dievo stiprybės,
Kad galėčiau daug pasiekti.
Jis padarė mane silpną,
Kad išmokčiau nuolankiai susitaikyti.
Aš prašiau sveikatos,
Kad galėčiau nuveikti didžius darbus.
Bet aš buvau apdovanotas negalia,
Kad galėčiau daryti gerus darbus.
Aš prašiau turtų,
Kad galėčiau jaustis laimingas,
Bet buvau apdovanotas skurdu,
Kad tapčiau išmintingas.
Aš prašiau valdžios,
Kad mane garbintų žmonės,
Bet buvau paverstas bejėgiu,
Kad man prireiktų Dievo...
Aš troškau visko,
Kad galėčiau džiaugtis gyvenimu,
Bet man buvo duotas gyvenimas,
Kad galėčiau džiaugtis viskuo.
Aš negavau nieko,
Ko prašiau,
Bet gavau viską,
Ko tikėjausi.
Man pačiam to beveik nenorint,
Mano neišsakytos maldos buvo išklausytos.
Aš laimingiausias iš visų žmonių.
Tad nepaliaukime skaityti, atraskime knygos teikiamą malonumą leistis į dar neatrastus mums pasaulius, į tiesos paieškas. Skaitykime Bibliją, nes „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.“ (2 Tim 3, 16-17)
Paruošė Vilija Senulytė
_64x64_9de.jpg)
