.jpg)
Amerikiečių rašytoja Lora Ingals Vailder (Laura Ingalls Wilder) – vaikų mėgstamos knygų serijos „Namelis prerijose“ autorė. Šioje knygų serijoje ji aprašė savo 
vaikystę Vakarų pakrantėje XIX a. pabaigoje.
Užaugusi Amerikos prerijose
Lora Ingals Vailder gimė 1867 m. vasario 7 d. Pepine, Viskonsino valstijoje, JAV, ir buvo antroji iš keturių vaikų. Savo tėvą Čarlzą Filipą Ingalsą (Charles Philip Ingalls) ji apibūdino kaip linksmą, kartais nerūpestingą. Jos motina Karolina Leik Kviner (Carolina Lake Quiner) buvo išsilavinusi, švelni ir, anot dukros, išdidi. Rašytoja turėjo dar tris seseris Merę, Kerę ir Greisę, kurios aprašytos ir knygose. Lora turėjo ir jaunesnį brolį, vardu Čarlis (pravarde Fredis), kuris mirė sulaukęs vos devynių mėnesių.
Kai Lora buvo maža, jos šeima vis kraustėsi iš vienos Amerikos vietos į kitą. 1874 m. Ingalsų šeima išvyko iš Viskonsino į Volnut Grove, Minesotoje. Po dvejų metų šeima persikraustė į Burr Oak, Ajovos valst., kur Čarlzas Ingalsas tapo viešbučio bendrasavininkiu. Tačiau 1877 m. jie grįžo į Volnut Grove. 1879 m. Ingalsų šeima vėl persikraustė į naujakurių sodybą Dakotoje.
Šeima pagaliau įsikūrė Pietų Dakotoje, De Smet miestelyje, kuris tapo Čarlzo ir Karolinos namais iki gyvenimo pabaigos. Antroji žiema naujuose namuose buvo pati sunkiausia. Dėl siautusių pūgų traukiniai negalėjo pristatyti būtiniausių prekių, tad penkis žiemos mėnesius miestelis buvo atskirtas nuo pasaulio. Vėliau Lora aprašė savo ankstyvosios paauglystės išgyvenimus šaltos žiemos metu, kai trūko maisto, malkų ir kitų būtinų daiktų.
Lora lankė mokyklą, kada tai tik buvo įmanoma. Tačiau dėl dažno šeimos kraustymosi ji daugiau mokėsi savarankiškai. 1882 m., būdama penkiolikos, ji gavo išsilavinimo diplomą ir trejus metus mokė mažoje mokykloje, esančioje už tuzino mylių nuo namų, tad būstu ji dalijosi su kita šeima.
Ištekėjusi už ūkininko
Maždaug tuo metu Ingalsai susipažino su Almanzu Manly Vailder (Almanzo Manly Wilder), kuris su broliu Rojaliu įsikūrė netoliese. Almanzas dažnai savaitgaliais rogėmis parveždavo jaunąją mokytoją pas tėvus. 1885 m. rugpjūčio 25 d., po dvejų metų draugystės, pora susituokė. Lora Vailder metė mokytojavimą ir padėjo vyrui ūkininkauti. Apie tai ji rašė savo knygoje „Pirmieji ketveri metai“.
1886 m. gruodžio 5 d. porai gimė dukrelė Rouzė, vienintelis išgyvenęs poros kūdikis. Nors visi naujakuriai susidūrė su sunkumais ir nežinia dėl ūkio, Almanzo ir Loros šeima patyrė tikrai daug tragedijų ir nesėkmių. 1889 m. rugpjūtį jiems gimė berniukas, deja, jis neišgyveno. Ji niekada nepaminėjo šio fakto knygose. Vėliau rašytojos vyras susirgo difterija, liga, kuri sukelia kvėpavimo problemas ir dėl kurios vyras liko iš dalies paralyžiuotas. Galiausiai iki pamatų sudegė ir jų namas, kurį vyras pastatė pats.
1894 m. liepos 17 d. Vailderių šeima iškeliavo į Mansfildą, Misūrio valstijoje, kur ir gyveno likusį gyvenimą. Ten jie įkūrė ūkį, kurį pavadino Rocky Ridge (Uolėtasis kalvagūbris, – vert. past.). Visos kelionės metu rašytoja rašė dienoraštį, o atvykusi į Misūrį šiuos užrašus ji išsiuntė į De Smet miestelio, kuriame anksčiau gyveno, Naujienas – šiame laikraštyje jos užrašai ir buvo publikuoti pirmą kartą.
Išleido pirmąjį autobiografinį darbą
1920-ųjų metų viduryje Lora jau daugiau laiko skyrė rašymui nei ūkininkavimui. Maždaug tuo metu į Misūrį grįžo jų dukra Rouzė. Ji pastatė tėvams naujus namus Rocky Ridge, o pati persikraustė į senuosius. Ji drąsino motiną aprašyti savo vaikystę.
1920-ųjų pabaigoje Lora Vailder baigė rašyti pirmąją savo autobiografiją. Kūrinyje, pavadinimu „Pradininkė“ (Pioneer Girl), ji aprašė savo vaikystę nuo trejų iki aštuoniolikos metų. Kai dukra suredagavo knygą, Lora Vailder pasiūlė ją keliems leidėjams. Tačiau leidėjai nebuvo suinteresuoti leisti kūrinį, kuriame buvo daug chronologine tvarka aprašytų įvykių ir mažai atskleistų charakterių.
„Namelis prerijose“
Lora Vailder nenusiminė, bet nusprendė pakeisti rašymo stilių. Ji ėmė pasakoti ne pirmuoju asmeniu („aš“), bet trečiuoju – Loros vardu, ir vienos mergaitės istorija virto naujose žemėse besikuriančios šeimos istorija. Vailder nusprendė savo kūrinį pritaikyti vaikams. Nors kartais ji pakeisdavo įvykius, sukurdavo naujų, o kai ką ištrindavo (pavyzdžiui, savo brolio mirties ji niekada knygose neminėjo), pabaiga visada būdavo laiminga. Ji rašė apie tikrus žmones ir įvykius, kurie iš tikrųjų nutiko.
1932 m., būdama 65-ių, Lora Ingals Vailder išleido pirmąją serijos (visą seriją sudarė aštuonios knygos) „Namelis prerijose“ knygą „Namelis girioje“, kurioje pasakojama apie ankstyvąją vaikystę. Knyga sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. 1933 m. ji išleido knygą „Mažasis ūkininkas“, pasakojančią apie jos vyro vaikystę Niujorko valstijoje. Po dvejų metų knygų lentynose pasirodė „Namelis prerijose“. Kitos penkios knygos pasakojo apie draugystę su Vailderiu ir santuoką. 1953 m. pasirodė naujas serijos „Namelis prerijose“ knygų leidimas, kurį puošė Garto Viljamso (Garth Williams) (1912–1996) iliustracijos.
Paskutiniąją serijos „Namelis prerijose“ dalį Lora Vailder parašė sulaukusi septyniasdešimt šešerių. Tuo metu jie su vyru jau buvo pardavę didžiąją dalį savo žemių ir beveik visus gyvulius, bet gyveno ten pat – kelių akrų žemės sklype, kuriame 1949 m. jos vyras ir mirė, eidamas devyniasdešimt trečius metus.
Pati Lora Vailder mirė 1957 m. vasario 10 d. savo namuose Rocky Ridge ūkyje, būdama devyniasdešimties metų. Po jos mirties dukra Rouzė ėmėsi redaguoti mamos dienoraštį, kurį ji drauge su vyru rašė jų kelionės į Misūrį metu (šis dienoraštis buvo publikuotas laikraštyje) ir 1962 m. išleido jį kaip knygą. Po dvylikos metų TV ekranuose pasirodė Loros Vailder istorijomis paremtas serialas, kuris buvo rodomas net devynis sezonus. Pasakodama įdomias gyvenimo laukinėse Amerikos žemėse istorijas, aprašydama unikalų laiką, vietas ir patirtus nuotykius, sunkumus, su kuriais teko susidurti, ir paprastus malonumus, Lora Vailder pasiekė jaunų skaitytojų iš viso pasaulio širdis.
Iš http://www.notablebiographies.com
vertė Raimonda Jašinauskienė
Vakarai prasideda
Ištrauka iš knygos Namelis prie Sidabro ežero krantų
Anksti rytą vėl visi sėdėjo vežime. Jis nebuvo iškrautas, todėl viskas buvo paruošta.
Iš stovyklos nieko neliko, tik tetos Dosijos pašiūrė. Po numintą žolę ir pliką žemę, kur barakų stovėta, su matavimo prietaisiais viakštinėjo matininkai ir kalė stulpus naujam miestui, kuris bus čia pastatytas.
- Atvažiuosime, vos tik Hajus sutvarkys savo verslo reikalus, – pažadėjo teta Dosija.
- Pasimatysim prie Sidabro ežero! – šūktelėjo Lena Lorai, o tėtis paragino arklius, ir ratai pradėjo suktis.
- Saulė ryškiai spigino į nepridengtą vežimą, tačiau pūtė vėsus vėjas, todėl važiuoti buvo malonu. Šen bei ten laukuose plušo žmonės, kartkartėmis pravažiuodavo kinkinys arba furgonas.
Netrukus kelias pasuko žemyn kalvota vietove, o tėtis pasakė:
- Priekyje – Didžioji Sijų upė.
Lora pradėjo pasakoti Merei:
- Kelias žemu pylimu leidžiasi upės link, tačiau medžių nematyti. Tik neaprėpiamas dangus ir žolė, ir nedidukas seklus upeliūkštis. Kartais jis virsta sraunia upe, tačiau dabar nusekęs ir ne didesnis už Slyvų upelį. Sruvena nuo duburio iki duburio pro sausų akmenėlių ruožus ir suskilinėjusio sudžiūvusio purvo lomas. Dabar arkliai sustojo atsigerti.
- Atsigerkite iki soties, – pasakė tėvelis arkliams. – Ištisas trisdešimt mylių daugiau vandens nebus.
Už seklios upės buvo itin kalvota, ir kelias atrodė kaip trumpas kablys.
- Kelias brukasi pro žolę ir netrukus nutrūksta. Čia jo pabaiga, – pasakojo Lora.
- Negali būti, – paprieštaravo Merė. – Kelias tęsiasi iki Sidabro ežero.
- Žinau, – patikino Lora.
- Na, tada nemanau, kad galima šitaip kalbėti, – švelniai papriekaištavo Merė. – Turime pasistengti visada sakyti būtent tai, ką manome.
- Aš ir sakau tai, ką manau, – paprieštaravo Lora. Tačiau paaiškinti nesugebėjo. Yra labai daug būdų pamatyti dalykus ir ne mažiau būdų juos apibūdinti.
Už Didžiosios Sijų upės nebebuvo laukų, namų, nesimatė nė vieno žmogaus. Iš tikrųjų ėjo ne kelias, o tik miglotas vežimų pėdsakas, nebuvo ir geležinkelio pylimo. Tai šen, tai ten Lora pastebėdavo nedidelę medinę gairę, kone pasislėpusią žolėse. Tėtis paaiškino, jog tai matininkų gairės geležinkelio pylimui, kuris dar nėra pradėtas.
Lora pasakė Merei:
- Ši prerija atrodo kaip didžiulė pieva, nusidriekusi visomis kryptimis iki paties pasaulio pakraščio.
Nesibaigiančios gėlėmis pasipuošusių žolynų bangos po giedrutėliu dangumi keistai svaigino. Mergaitė negalėjo apsakyti, kaip jaučiasi. Visi žmonės ir vežimas su kinkiniu, netgi tėvelis atrodė menki. Visą rytą tėtis ramiai vadeliojo vos įžiūrimu vežimų pėdsaku, ir niekas nesikeitė. Kuo toliau į vakarus jie važiavo, tuo menkesni atrodė ir tuo mažiau buvo panašu, kad kur nors nuvažiuos. Vėjo blaškoma žolė liejosi tokiais pačiais begaliniais raibuliais, arklių kanopos ir ratai per žolę skleidė tą patį garsą. Iš lentos padarytas suolas kraipėsi visiškai taip pat. Lorai dingojosi, kad šitaip galima važiuoti amžinai ir vis tiek pasiliksi toje pačioje nekintančioje vietoje, ir net nežinosi, kad ten buvai.
Judėjo tik saulė. Iš pažiūros nepastebimai ji visą laiką keliavo dangumi. Kai šviesulys atsidūrė virš galvų, jie sustojo pašerti arklių ir suvalgyti kelionės užkandžių ant švarios žolės.
Visą rytą dardėjus gera pailsėti ant žemės. Lora prisiminė visus tuos daugybę kartų, kai visi valgė po atviru dangumi keliaudami iš Viskonsino į indėnų teritoriją, o paskui atgal į Minesotą. Dabar jie buvo Dakotos teritorijoje ir keliavo toliau į vakarus. Tačiau šis kartas skyrėsi nuo visų kitų kartų, ir ne tik dėl to, kad virš vežimo nebuvo gaubto su įtaisytais patalais, tačiau ši prerija buvo kitokia.
- Tėveli, – kreipėsi ji, – kai rasi sklypą, ar jis bus panašus į tą, kurį turėjome indėnų teritorijoje?
Prieš atsakydamas tėvelis pagalvojo.
- Ne, – atsakė pagaliau. – Šitas kraštas kitoks. Negaliu tiksliai apibūdinti kuo, tačiau ši prerija kitokia. Atrodo kitokia.
- Taip ir turėtų būti, – protingai pastebėjo mama. – Esame į vakarus nuo Minesotos ir į šiaurę nuo indėnų teritorijos, todėl savaime suprantama, kad gėlės ir žolės ne tokios pat.
Tačiau tėvelis su Lora ne tai turėjo omenyje. Iš tikrųjų gėlės ir žolės beveik nesiskyrė. Tačiau čia buvo justi kažkas, ko nebuvo niekur kitur. Tai buvo neaprėpiama ramuma, kuri leido ir žmogui nurimti. O kai nurimdavai, pajusdavai, kaip toji didžioji tykuma priartėja.
Visi nežymūs garsai, siūruojančios žolės, žiemojančių bei šnopuojančių prie pašarų dėžės vežimo gale arklių ir netgi valgymo garsai bei pokalbiai negalėjo sutrikdyti tos begalinės prerijos tylos.
Tėtis pasakojo apie naują darbą. Jis buvo bendrovės krautuvininkas ir tabelininkas Sidabro ežero stovykloje. Tvarkysis parduotuvėje ir savo knygose tiksliai žymės kiekvieno dirbančio vyro išlaidas, todėl tiksliai žinos, kiek pinigų kiekvienam vyrui priklauso už darbą atėmus išlaidas už maitinimą ir parduotuvės prekes. Kai mokėjimo dieną kasininkas atveš pinigų, tėtis sumokės kiekvienam tiek, kiek priklauso. Tai viskas, ką jam reikės daryti, ir už tai kiekvieną mėnesį jam mokės penkiasdešimt dolerių.
- O visų geriausia, Karolina, tai, kad mes būsime vieni pirmųjų! – džiaugėsi tėtis. – Galėsime išsirinkti žemę sklypui. Dievaži, pagaliau mums nusišypsojo sėkmė! Geriausios galimybės naujoje šalyje ir, be to, dar penkiasdešimt dolerių per mėnesį už visą vasarą!
- Tiesiog nuostabu, Čarlzai, – tarė mama.
Tačiau visos jų kalbos neturėjo jokios įtakos didžiajai prerijos tylai.
Visą popietę mylia po mylios jie važiavo nematydami nei namo, nei ženklo žmogaus, nematydami nieko daugiau, tik žolę ir dangų. Pėdsaką, kuriuo jie sekė, žymėjo tik nulenkta ir sulaužyta žolė.
Lora matė senus indėnų kelius ir bizonų takus, giliai išmintus žemėje, o dabar užaugusius žole. Ji regėjo keistas didžiules įdubas tiesiais kraštais ir plokščiais dugnais, kur būta bizonų valkų, o dabar augo žolė. Mergaitė nebuvo mačiusi bizono, o tėtis pasakė, kad vargu ar kada ir pamatys. Dar visai neseniai šiame krašte ganėsi gausios jų bandos. Tai buvo indėnų galvijai, tačiau baltieji vyrai juos visus išskerdė. Dabar iš visų pusių prerija driekėsi tuščia iki tolimo, aiškaus horizonto. Vėjas nepaliovė lingavęs aukštas prerijos žoles, jau nurudusias saulėje. Visą popietę, gindamas arklius pirmyn, tėtis linksmai švilpavo ir dainavo. Dažniausiai jis traukė tokią dainą:
Ei, keliauk į šitą kraštą,
Nesijaudink visiškai,
Dėdės Semo turtai laukia,
Duos po ūkį mums jisai!
Prie choro prisijungė netgi mažoji Greisė, nors visai nesistengė pataikyti į taktą:
Ei, keliauk, keliauk,
Atkeliauk greičiau.
Ei, keliauk, keliauk,
Atkeliauk greičiau.
Nesijaudink visiškai,
Dėdės Semo turtai laukia,
Duos po ūkį mums jisai!
Saulė leidosi vakaruose, kai prerijoje už vežimo pasirodė raitelis. Jis jojo iš paskos ne itin greitai, tačiau mylia po mylios vis artėjo, o saulė leidosi vis žemiau.
- Kiek dar liko iki Sidabro ežero, Čarlzai? – pasiteiravo mama.
- Apie dešimt mylių, – atsakė tėtis.
- Ar čia netoliese niekas negyvena?
- Ne, – atsakė tėtis.
Mama daugiau nieko nepasakė. Ir niekas kitas. Jis vis dirsčiojo į raitelį ir kiekvieną kartą, kai atsigręždavo, jis būdavo vis arčiau. Vyras aiškiai sekė iš paskos ir neketino lenkti, kol saulė nenusileis. Saulė dabar buvo taip žemai, kad kiekviena duobelė tarp žemų prerijos kalvų atrodė kupina šešėlių. Kiekvieną kartą dirstelėjęs atgal tėtis vadelėmis lengvai sušerdavo arkliams juos ragindamas. Tačiau joks kinkinys nepatemps pakrauto vežimo greičiau, nei gali joti raitelis.
Vyras dabar buvo taip arti, kad Lora aiškiai matė du pistoletus odiniuose dėkluose ant šlaunų. Jo skrybėlė buvo užsmaukta žemai ant akių, o raudona skarelė laisvai surišta ant kaklo.
Tėtis išsivežė savo šautuvą į Vakarus, tačiau dabar vežime jo nebuvo. Lorai buvo smalsu, kur šautuvas, tačiau tėčio klausti ji nedrįso.
Dirstelėjusi atgal mergaitė pamatė dar vieną raitelį, artėjantį ant balto žirgo. Šis vilkėjo raudonus marškinius. Vyras ant balto arklio buvo toli ir dar visai mažytis, tačiau artėjo greitai, šuoliais. Jis pasivijo pirmąjį raitelį, ir dabar vyrai jojo dviese.
Mama tyliai sušnibždėjo:
- Dabar jie dviese, Čarlzai.
- Kas yra? Lora, kas čia vyksta? – išsigandusi paklausė Merė.
Tėtis dirstelėjo atgal ir atsigręžė patenkintas.
- Dabar viskas gerai, – pasakė. – Tai Didysis Džeris.
- Kas tas Didysis Džeris? – nerimo mama.
- Jis maišyto kraujo, prancūzų ir indėnų, – lengvabūdiškai pasakė tėtis. – Lošėjas, kai kas sako, kad arkliavagis, bet velniškai šaunus vyrukas. Didysis Džeris neleis niekam mūsų skriausti.
Mama sužiuro į jį apstulbusi. Ji tik prasižiojo ir vėl susičiaupė, taip nieko ir nepasakiusi.
Raiteliai priartėjo prie vežimo. Tėtis kilstelėjo ranką ir pasilabino:
- Sveiks, Džeri.
- Sveiks, Ingalsai, – atsiliepė Džeris. Antrasis vyras nudelbė juos piktai ir nušuoliavo į priekį, tačiau Didysis Džeris jojo greta vežimo. Jis atrodė kaip indėnas. Buvo aukštas ir didžiulis, tačiau tikrai ne storas, jo liesas veidas buvo rudas, o marškiniai – liepsnos raudonumo. Tiesūs juodi plaukai jojant siūravo prie plokščių, aukštų skruostikaulių, nes vyras nedėvėjo skrybėlės. Jo baltas kaip sniegas žirgas nebuvo pabalnotas, be kamanų. Gyvulys buvo laisvas, galėjo keliauti kur nori, o jis norėjo keliauti su Didžiuoju Džeriu visur, kur tik užsimano keliauti Didysis Džeris. Arklys ir žmogus judėjo kartu, tarsi būtų vienas gyvis.
Greta vežimo jie šuoliavo visai trumpai, o paskui nutolo kuo lygiausiai, kuo dailiausiai žemyn nedidele įlomėle, paskui aukštyn ir tolyn, tiesiai į žėrinčią apskritą saulę pačiame žemės pakraštyje. Liepsningai raudoni marškiniai ir baltas žirgas išblėso žėrinčioje auksinėje šviesoje.
Lora atsiduso.
- Oi, Mere! Baltas kaip sniegas žirgas ir aukštas rudaodis žmogus juodut juodutėliais plaukais ir ryškiai raudonais marškiniais! Aplinkui tik nurudusi prerija – ir nujojo jie tiesiai į besileidžiančią saulę. Dabar jie seks paskui saulę aplink pasaulį...
Merė akimirką pagalvojo. Paskui pasakė:
- Lora, juk supranti, kad negalima joti į saulę. Jis tiesiog joja žeme kaip ir visi kiti.
Tačiau Lora nesijautė sumelavusi. Ir tai, ką ji sakė, buvo tiesa. Kažkaip ta akimirka, kai nuostabiai gražus laisvas žirgas ir pašėlęs žmogus jojo į saulę, truks amžinai.
Mama vis dar būgštavo, kad antrasis vyras gali laukti pasaloje ir juos apipėšti, tačiau tėtis ją nuramino.
- Nesijaudink! Didysis Džeris nujojo į priekį jo ieškoti ir pasergės, kol mes nusigausime iki stovyklos. Džeris pasirūpins, kad niekas mūsų neužpultų.
Mama atsigręžė, kad įsitikintų, jog jos mergaitėms nieko nenutiko, o ant kelių jaukiai apkabinusi laikė Greisę. Ji nieko nepasakė, nes jokie žodžiai nieko nepakeistų. Tačiau Lora žinojo, kad mamytė nenorėjo palikti Riešutų Giraitės, jai nepatiko būti čia. Jai nepatiko keliauti šiuo vienišu kraštu artėjant nakčiai ir prerijoje jodinėjant tokiems žmonėms.
Iš blėstančio dangaus pasigirdo naktiniai paukščių šūksniai. Vis daugiau tamsių juostų raižė blyškiai melsvą erdvę virš galvų – tiesios laukinių ančių linijos ir ilgi laukinių žąsų pleištai. Vedliai šaukdavo gale skrendantiems, o paukščiai paeiliui atsakinėjo. Visas dangus skardėjo nuo gagenimo ir kvaksėjimo...
Jei norite sužinoti istorijos tęsinį, skaitykite knygą!
