Dievui reikia maldingų žmonių
Tyrinėk visa apimantį gyvenimo šventumą. Nuo to priklauso tavo naudingumas, nes tavo pamokslai trunka tik valandą arba dvi, o tavo gyvenimas pamokslauja visą savaitę. Jei šėtonui pavyko iš tavęs padaryti tik pagyras, malonumus ir pavalgyti mėgstantį tarnautoją, jis jau su-griovė tavo tarnavimą. Atsidėk maldai ir gauk pamokslus, mintis ir žodžius iš Dievo. Geriausią savo laiką Martynas Liuteris praleisdavo tris valandas kasdien besimelsdamas.
Robert Murray McCheyne
Mes nuolatos jaudinamės, įsitempiame, norėdami sukurti naujus būdus, planus ir modelius, kurie padėtų bažnyčios augti ir skleisti Evangeliją. Šiuolaikinė tendencija - nukreipti žvilgsnį nuo žmogaus arba paskandinti žmogų planuose ir organizacijose. Dievo siekia kuo daugiau panaudoti žmogų, kad galėtų atsiskleisti per jį, o ne per ką nors kitą. Žmonės yra Dievo įrankiai. Bažnyčia ieško geresnių metodų. Dievas ieško geresnių žmonių.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Šiam žmogui, Jonui, buvo suteikta ypatinga malonė liudyti ir paruošti kelią Kristui. Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Pasaulio išgelbėjimas ateina per šį Kūdikėlį. Kai apaštalas Paulius pasakoja apie žmonių, įtvirtinusių pasaulyje Evangeliją, charakterius, jis atskleidžia jų sėkmės paslaptį. Evangelijos šlovė ir veiksmingumas atsiveria per ją skelbiantį žmogų. Viešpaties akys žvalgosi po visą žemę, kad apgintų tuos, kurių širdys jo akyse yra tobulos - šiais žodžiais Dievas sako, kad žmonės yra labai svarbūs, kad Jis priklauso nuo jų, nes jie yra kanalas, kuriuo Jo jėga pasiekia pasaulį. Šiame technikos amžiuje tokia gyvybiškai aktuali tiesa gali būti užmiršta. Užmiršus šią tiesą, Dievo darbui būtų padaryta tokia žala, kaip kad saulė išeitų iš savo orbitos: užplūstų tamsa, kiltų sąmyšis ir viskas žūtų.Šiandien Bažnyčiai labiausiai reikia ne geresnės technikos, naujų organizacijų ar išradingų metodų, bet žmonių, kuriuos galėtų naudoti Šventoji Dvasia - maldos žmonių, stiprių maldininkų. Šventoji Dvasia liejasi ne per metodus, bet per žmones. Ji nužengia ne ant technikos, bet ant žmonių. Ji patepa ne planus, bet žmones - maldos žmones.
Vienas žymus istorikas pasakė, kad asmeninės charakterio savybės turi kur kas glaudesnį ryšį su tautų revoliucijomis, nei mano filosofuojantys istorikai ar demokratiški politikai. Ši tiesa iš esmės tinka ir kalbant apie Kristaus Evangeliją, Jo pasekėjų charakterį ir elgesį: jie siekė su-krikščioninti pasaulį gerąja prasme, pakeisti tautas ir asmenybes. Ypač ši tiesa tinka Evangelijos pamokslininkams.
Charakteris, kaip ir Evangelijos sėkmė, priklauso nuo pamokslininko. Jis arba perduoda, arba sudarko Dievo žinią žmogui. Pamokslininkas yra auksinis vamzdis, kuriuo teka dieviškas aliejus. Vamzdis turi būti ne tik auksinis, bet ir atviras, neįtrūkęs, žodžiu, nepriekaištingas, kad aliejus galėtų laisvai, netrukdomai ir be nuostolių tekėti.
Žmogus suformuoja pamokslininką. Tačiau Dievas turi suformuoti žmogų. Jei įmanoma tai pasiekti, pasiuntinys turėtų būti svarbesnis už žinią. Pamokslininkas yra svarbesnis už pamokslą. Pamokslininkas sukuria pamokslą. Kaip gyvybę teikiantis pienas iš motinos krūtinės yra jos gyvybė, taip ir viskas, ką pamokslininkas perduoda, yra persunkta ir apvaisinta tuo, kas yra jis pats. Lobis yra žemiškuose induose, o indai gali suteikti skonį ir pakeisti spalvą. Už pamokslo matosi žmogus, visas žmogus. Pamokslas nėra valandą trunkantis veiksmas. Tai - gyvybės perteikimas. Pamokslui subrandinti reikia dvidešimties metų, nes dvidešimties metų reikia, kad subręstų žmogus. Tikras pamokslas - tai pamokslas, nešantis gyvybę. Pamokslas auga, nes auga žmogus. Pamokslas yra stiprus, nes stiprus žmogus. Pamokslas šventas, nes šventas žmogus. Pamokslas yra kupinas dieviško patepimo, nes žmogus yra kupinas dieviško patepimo.
Paulius pavadino tai „mano Evangelija“. Ne dėl to, kad būtų ją pažeminęs savo ekscentriškumu arba naudojęs savanaudiškai, bet dėl to, kad Evangelija buvo įaugusi į Pauliaus, žmogaus, širdį ir kraują. Tai buvo asmeninis Pauliaus tikėjimas, pasireiškiantis per jo charakterio bruožus, uždegtas ir įgalintas jo liepsnojančios sielos jėga. Pauliaus pamokslai - kokie jie buvo? Kur jie dabar? Konspektai, išsklaidytos ištraukos, plūduriuojančios įkvėpimo jūros paviršiuje! Tačiau žmogus Paulius, didesnis už savo pamokslus, gyvena per amžius visa savo esybe, savybėm ir ūgiu, tebedarydamas didžiulę įtaką Bažnyčiai. Pamokslavimas yra tik balsas. Balsas tyloje miršta, tekstas pamirštamas, pamokslas išdyla iš atminties, bet pamokslininkas gyvena.
Pamokslas negali duoti daugiau gyvybę teikiančių jėgų, nei jų turi žmogus. Mirę žmonės pamokslauja mirusius pamokslus, o mirę pamokslai užmuša. Viskas priklauso nuo dvasinio pamokslininko charakterio. Pagal žydų įstatymą aukščiausias kunigas turėjo įspausti į auksinę plokštę brangakmeniais puoštas raides: „Šventumas Viešpačiui“. Todėl kiekvienas Kristui tarnaujantis pamokslininkas turi būti formuojamas ir valdomas ne ko kito, o šventumo. Didelė gėda, jei Kristaus tarnai turi mažiau šventą charakterį ir mažiau siekia šventumo, nei tai darė žydų kunigai. Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards) yra pasakęs: „Aš uoliai siekiau dar didesnio šventumo ir panašumo į Kristų. Dangus, kurio troškau, buvo šventumo dangus.“ Kristaus Evangelijai skleisti nereikia populiarių idėjų. Ji nepropaguoja pati savęs. Ji plinta tada, kai pradeda veikti už tai atsakingi žmonės. Pamokslininkas turi suasmeninti Evangeliją. Jos dieviški ir ryškiausi lobiai turi būti įsikūniję jame. Įkalinanti meilės galia privalo veikti per pamokslininką, kaip nukreipianti, ekscentrinė, viską valdanti ir save pamirštanti jėga. Savęs išsižadėjimas turi tapti jo esybe, širdimi, krauju ir kaulais. Jis turi eiti pirmyn kaip žmogus tarp žmonių, apsirengęs nuolankumu, pasiliekantis romume, gudrus kaip žaltys, bet neklastingas kaip balandis. Turintis karaliaus dvasią, bet pripažįstantis tarno priklausomybę. Karališkai, garbingai ir nepriklausomai besielgiantis bei vaikiškai švelnus ir paprastas. Pamokslininkas privalo nevaržomai ir su tobulu, pasiaukojančiu tikėjimu bei uolumu darbuotis dėl žmonių išgelbėjimo. Žmonės, vedantys ir formuojantys kartą Dievui, turi būti atsidavę, narsūs, gailestingi ir bebaimiai kankiniai. Jeigu jie bus bailūs prisitaikėliai, savanaudžiai, pataikūnai arba bijos žmonių, jeigu jų tikėjimas nesirems į Dievą ar Jo žodį, o jie atsiduos pasauliui arba gyvens dėl savęs, negalės rūpintis nei Bažnyčia, nei laimėti pasaulį Dievui.
Taikliausias ir stipriausias pamokslas turi būti skirtas pačiam pamokslininkui. Rimčiausias, subtiliausias, sunkiausias ir nuodugniausias darbas turi būti atliktas su savimi. Apmokyti dvylika apaštalų buvo didžiulis, sunkus ir ištvermės reikalaujantis Kristaus darbas. Pamokslininkai formuoja ne pamokslus, bet žmones, šventuosius. Ir tik tas, kuris dirbo su savimi ir suformavo save kaip asmenį bei šventąjį, yra tinkamai pasiruošęs šiam darbui. Dievui nereikia nei ypatingų talentų, nei didelio pažinimo, nei stiprių pamokslininkų. Jam reikia šventų, tikinčių, stipriai mylinčių, ištikimų ir atsidavusių Dievui žmonių. Žmonių, visada iš sakyklos pamokslaujančių šventus pamokslus, kurie atspindėtų šventą gyvenimą. Tokie žmonės gali suformuoti naują kartą Dievui.
Štai pagal kokį pavyzdį buvo ugdomi pirmieji krikščionys. Žmonės, turintys tvirtą charakterį, dangiškos rūšies pamokslininkai - ryžtingi, ištikimi, karingi ir šventi. Pamokslauti kartu su jais reiškė nukryžiuoti save, išsižadėti savęs ir dirbti rimtą, varginantį kankinio darbą. Toks jų atsidavimas metė iššūkį jų kartai ir suformavo jos įsčiose kitą kartą, kuri dar negimė Dievui. Pamokslaujantis žmogus turi būti maldingas žmogus. Malda yra pats stipriausias pamokslininko ginklas. Savyje turėdama visagalę jėgą, malda viskam teikia gyvybę ir jėgų.
Tikras pamokslas yra kuriamas slaptumoje. Žmogus, Dievo žmogus, yra kuriamas slaptumoje. Jo gyvenimas ir tvirčiausi įsitikinimai gimė slaptoje bendraujant su Dievu. Stipri ir gili jo dvasios kančia, svariausi ir puikiausi pamokslai gimė būnant vienam su Dievu. Malda suformuoja žmogų. Malda suformuoja pamokslininką. Malda suformuoja pastorių. Šių dienų pamokslininkai yra silpni maldininkai. Pažinimo atnešamas išdidumas priešinasi nuolankumui, kuris įgyjamas maldoje. Malda pamokslavimo metu dažnai yra oficiali, tik kaip pasirodymas tarnavimo rutinoje. Šių dienų pamokslininkams malda nėra ta galinga jėga, kokia ji buvo Pauliaus gyvenime ar jo tarnavime. Kiekvienas pamokslininkas, kurio gyvenime ir tarnavime malda nėra stipri varomoji jėga, yra silpnas darbininkas Dievo darbe ir nesugebės įvykdyti Jo sumanymų šiam pasauliui.
Bus daugiau
Edward McKendree Bounds (1835 m. rugpjūčio 15 d. - 1913 m. rugpjūčio 24 d.) - žymus amerikiečių pamokslininkas ir knygų autorius, tarnavęs Episkopalinėje metodistų bažnyčioje. E. M. Boundsas yra parašęs 11 knygų, iš kurių 9 skirtos maldos temai.
_64x64_9de.jpg)
