Neseniai leidykla „Ganytojas“ išleido Marko Greeno knygą „Ačiū Dievui, pirmadienis“.
Kaip juvelyras apdorodamas deimantą stengiasi išgauti kuo daugiau briaunų, nes nuo to priklauso brangakmenio vertė, taip ir knygos autorius rašydamas šią knygą stengiasi kuo plačiau apžvelgti darbo sampratą. Pateikdamas įvairias istorijas, autorius į darbą žvelgia per skirtingas prizmes: kaip į reiškinį, kaip į procesą, kaip į tarnystę, ir gvildena tokias pagrindines temas: Dievo požiūris į darbą, Kristaus liudijimas darbe ir ne tik, gero krikščionio vadovo bruožai.
Tikriausiai daugelis mūsų praėjus savaitgaliui pamąstome: „Ir vėl pirmadienis...“, „Ir vėl į darbą...“ Šios knygos autorius, pasakodamas savo bei kitų tikinčiųjų išgyventas istorijas, nori padėti suvokti, kad darbas yra ne nuopuolio padarinys, o pirminis Dievo plano sumanymas: Nuo pat pradžių pradžios esame sukurti darbui, o darbas mums. Jis mums turėtų teikti džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Dievas yra darbininkas, padirbėti nusprendęs savo noru. Darbas yra Jo plano dalis ir atitinka Jo šventą būdą. Apžvelgęs savo kelių etapų darbą, įvertino jį kaip gerą. Gera buvo šviesa, kurią Jis sukūrė; geri buvo trečios, ketvirtos, penktos dienos darbo vaisiai. O apžvelgęs visos savo veiklos rezultatą, įvertino jį labai gerai. Be abejo, Dievo darbas nuo mūsiškio skiriasi tuo, kad Dievas yra visagalis ir Jo darbo vaisiai tobuli. Bet daug Jo kūrybos bruožų galime atpažinti ir savo veikloje: Jis sukuria ką nors, kaip ir amatininkas daiktą; rūšiuoja savo kūrinius ir duoda jiems vardus kaip zoologas; veikia pagal planą, vadinasi, viską daro nuosekliai; pirma sukuria aplinką, paskui jai tinkamas būtybes; tikrina kiekvieno darbo etapo gaminio kokybę kaip dailininkas ar bet kuris atsakingas gamintojas. Kiekvienam savo kūrinijos elementui priskiria tam tikras funkcijas (pvz., šviesą pavadina diena, o tamsą naktimi), kaip daro ir inžinierius. Sukurtiesiems žmonėms Jis duoda aiškias pareigas ir suteikia priemones joms įgyvendinti, kaip daro geras vadybininkas.<...>
Tad neužmirškime, kad Biblija mums pasakoja apie Dievą Kūrėją ir Jo kūrybinę veiklą vadina darbu. Darbu, kurio Jis ėmėsi savanoriškai, kurį atliko noriai ir kurio rezultatais buvo patenkintas.
Ar lengva būti krikščioniu darbe? Kaip liudyti Jėzų savo kolegoms, viršininkams? O gal gyvenimas su Dievu prasideda penktadienio popietę ir baigiasi pirmadienį 8 valandą ryte? Jei už darbą negaunamas atlyginimas (kaip, pvz., namų šeimininkės), ar jis yra mažiau vertingas Dievo akyse?
<...> Dievas gali pašaukti dirbti ir pasaulietinį darbą arba net tapti namų šeimininku ar šeimininke, ir visa tai gali pasitarnauti Jo plano įgyvendinimui lygiai taip pat, kaip ir kunigo <...> .
Šioje knygoje pasakojama daug istorijų. Vienos jų yra apie patirtą sėkmę, kitos apie visiškus žlugimus. Autorius dalijasi savo išgyvenimais, patirtimi.
<...> dirbantys krikščionys darbovietėje praleidžia daugiau laiko nei kur kitur. Darbovietė yra ta vieta, kur netikintieji kasdien gali pamatyti, ką praktiškai reiškia būti tikinčiu žmogumi. Tikintys ir netikintys čia patiria tokį pat stresą, galbūt turi tą patį viršininką, gali būti pabarti už panašias klaidas ir pagirti už tuos pačius pasiekimus, kenčia dėl tų pačių struktūrinių pokyčių, paklūsta tai pačiai įmonės kultūrai, valgo toje pačioje valgykloje, dalyvauja tuose pačiuose pokalbiuose ir apkalbose... Kur dar kitur netikintieji taip aiškiai galė tų pamatyti Kristaus keičiamą gyvenimą, jei ne toje aplinkoje, kur kartu su tikinčiaisiais praleidžia trisdešimt, keturiasdešimt, šešiasdešimt valandų per savaitę?
Esame nuolat raginami ieškoti sąlyčio taškų su netikinčiaisiais, nors darbovietėje juos jau seniai turime. Esame skatinami tiesti tiltus į netikintį pasaulį, nors darbovietėje tie tiltai jau seniai pastatyti ir net pereiti. Mus kviečia eiti, kurti ir plėtoti santykius su kitais žmonėmis, o darbovietėje jie jau yra užmegzti ir išplėtoti.
Gal kartais pakanka padaryti puodelį arbatos kolegai ar padovanoti šokolado plytelę? Krikščionybė – tai gyvenimo būdas.
Dievas nepasikeičia mums peržengus darbovietės slenkstį. Tačiau galbūt pasikeičiame mes.
Šventoji Dvasia nesusigriebia patekusi į biurą ar cechą ir nepuola atsisveikinti: „O, laikas išeiti. Iki pasimatymo bažnyčioje, maldos vakarą.“
Tačiau aš šioje knygoje noriu kalbėti apie gyvenimą kaip visumą, apie krikščioniškumą darbe ir po jo. Nes toks yra Dievas. Jis vienodai veikia ir darbe, ir už jo ribų. Man svarbu, kad visur pasitikėtume tuo, ką esame iš Jo gavę, – ir darbe, ir jam pasibaigus. Man svarbu, kad suvoktume, jog visur ir visada, kad ir ką ir kam darytume, mūsų gyvenime svarbiausias yra Dievas. Žinoma, ne visi gali daryti viską. Kaip ir ne kiekvienas yra pašauktas pirmiausia evangelizuoti savo darbo vietoje. Tačiau aš labai norėčiau, kad būtent į ją (t. y. į darbo vietą) atkreiptų dėmesį kuo daugiau tikinčiųjų. Labai norėčiau, kad daugiau tikinčiųjų su viltimi eitų į darbą ir su džiaugsmu grįžtų iš jo <...>.
Rasa Pranculienė
_64x64_9de.jpg)
