Melskis, valgyk ir mylėk?

Teko žiūrėti filmą labai krikščionišku pavadinimu „Melskis, valgyk ir mylėk“. Na, nežinau, kaip dėl „valgyk“, bet „melskis ir mylėk“ tikrai labai krikščioniškai skamba. Filmas apie Lizą (vaidina Julia Roberts), kuri truputį valgo Indijoje ir Balyje, daug valgo Italijoje, meldžiasi vieną kartą savo namuose Niujorke, visai nesimeldžia Italijoje, daug medituoja Indijoje ir Balyje, truputį myli Italijoje, rodos iš viso nemyli Indijoje ir labai daug myli Balyje.

Ką tik ištekėjusi Liza staiga supranta, kad santuoka ir vaikai ne jai, bet vis gi ji kreipiasi į Dievą, kad Jis patvirtintų jos apsisprendimą skirtis. Jos malda rodos labai nuoširdi ir Dievas patvirtina, kad Lizai tikrai reikia skirtis ir pradėti gyventi dėl savęs. Taip ji pradeda vykdyti Jo valią - ji palieka ją dievinantį ir „nuobodžiai gerą“ vyrą, greitai susiranda gerokai jaunesnį vyruką, tačiau ilgai neužsibuvusi jo glėbyje, išvyksta į savęs paieškas po pasaulį. Rytų meditacijos praktika, kuri yra labai madinga sekuliarioje visuomenėje, o ypač Holivude, apipina filmą ypatingu „dvasingumu“, o pats filmas labai gerai įsipaišo į populiarų siužetą „jauskis gerai“. Rodos, Lizos savęs paieškos baigiasi Balyje, aistringojo brazilo glėbyje, bet iš tikrųjų neaišku, ar ji suranda save, ar tai tik dar vienas trumpas stabtelėjimas prieš naujas paieškas - pabaiga romantiškai nutyli, o žiūrovai gali maloniai atsidūsti ir net nušluostyti ašarą, kad taip gražiai Lizos gyvenime vyksta... Dievo valia...

Kadangi šis filmas man buvo rekomenduotas krikščionių ir pristatytas kaip labai gražus, galiu patvirtinti, kad grožio ten tikrai netrūksta. Visu pirma, tai pati Julia Roberts, vien jau ja galima grožėtis, kaip amžinai nesenstančia aktore, kuri puikiai moka šypsotis ir pažvelgti be galo romantišku žvilgsniu, sukeliančiu malonias emocijas, kurios užgožia bet kokią slypinčią nuodėmę. Na ir nuostabūs gamtos vaizdai bei visa puokštė sentimentalumo dar labiau sustiprina gražaus filmo įspūdį. Nuo tokio gyvenimo „laisvės“ grožio norisi net verkti, gal net ilgėtis to savo gyvenime, o gal net atsidurti Lizos kailyje...

Kaip mes leidžiame laiką

Kažkada teko girdėti tokią frazę: „kai budistai meldžiasi, o musulmonai pasninkauja, krikščionys žiūri filmus“. Tai verčia susimąstyti, kaip mes gyvename, kuo maitinamės ir kaip leidžiame laiką šioje žemėje.

Ne visi filmai yra blogis ir negalima sakyti, kad jų žiūrėjimas apskritai yra blogybė, bet tikrai ne dažnas filmas yra vertas, kad krikščionys jį žiūrėtų. Blogybė greičiau yra nebegalėjimas nežiūrėti, net kai sąžinė liudija, kad žiūrėti nereikėtų. Nebegalėjimas nežiūrėti yra jau pasekmė, vaisius tam tikro mąstymo, iš tam tikros vidinės būsenos gimęs pasirinkimas. Per filmus atidaromos durys įvairiausioms bedieviškoms mintims, kurios įeina į mūsų protą ir palaipsniui ima veikti visą mūsų mąstymą, o ta įtaka vyksta viena kryptimi - nukreipti nuo tikėjimo ir nuo Dievo Žodžio tiesos. Už kai kurių filmų stovi bedieviška ideologija, ir žiūrėdamas tuos vaizdus, nejučia imi pritarti nuodėmei... neiškart, bet per laiką jie padaro savo darbą. Tikėjimas silpsta, pasišventimas gyventi dėl Kristaus atšąla. Taigi peršasi mintis, kad vienoks ar kitoks pasirinkimas - filmų žiūrėjimas, ar kokiu nors kitu būdu nebegalėjimas nebevirpinti savo sielos kyla iš to, kokios dvasinės būsenos arba kokios dvasios įtakoje mes esame. O jei dar tiesiau - kuo sekame? Nelaimė slypi meilėje šitam pasauliui, apie kurią Dievo žodis perspėja „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės“ (1 Jn 2, 15). Žmonės myli šį pasaulį, nes jis teikia įvairių malonumų jų sieloms bei kūnams.

Viena sesuo, su kuria diskutavome apie filmus, sakė: „Kiekvienąkart, kai ateidavo noras pažiūrėti „kažką gražaus“, primindavau sau, kurlink tai neišvengiamai veda. Turėdavau sustoti ir pamąstyti blaiviai, viską vadinti savo vardais: žiūrėdamas į tuštybes, pats tapsi tuščias, o gražiai nuspalvintos nuodėmės vieną dieną pasibels ir į tavo širdies duris, meluodamos, kad nemirsi... Bet tai - melas“.

Filmai tėra tik vienas iš gausybės „kablių“, ant kurių priešas siekia pakabinti, suvilioti ir apgauti sielą, bet šaknis daug gilesnė. Svarbiausia - kas dedasi širdy? Kur ji? Su kuo? Jei širdyje netvarka, mus trauks prie nešvarių dalykų ir ne filmų nežiūrėjimas (taurės išorės švarinimas) padarys mane švaresniu, bet gyvas asmeninis bendravimas su Kristumi.

Ar mokame būti vienumoje su Dievu?

Didūs tikėjimo žmonės mokėjo būti vieni. Abraomas, kuris vienas žiūrėdamas į žvaigždes gavo apreiškimą, kad bus daugelio tautų tėvu. Dovydas vienas laukuose bendravo su Viešpačiu ir būdamas toje slaptoje nukovė liūtą. Jėzus atsiskirdavo, išeidavo į ramią vietą, kur galėjo būti vienas su Tėvu ir melstis. Šventasis Raštas parodo, kad mūsų pergalės visų pirma ateina mūsų slaptoje, kur mes esame vieni su Viešpačiu, todėl „kambarėlio“ laikas turi tapti neapsakomai prasmingu ir turtingu. Viešpats regi mus slaptoje - ką mes veikiame pasilikę vieni su savimi, ar leidžiame laiką prasmingai.

Deja, kai pasiliekame vieni, mes staiga pasigendame emocijų, ieškome kur galėtume „padėti“ savo akis, kad nereikėtų visą dieną žiūrėti į buto sienas. Ypač didelis galvos skausmas tampa, kaip praleisti šeštadienį.

Šešta diena, arba ką mes veikiame šeštadienį

Dievas matė visą, ką buvo padaręs šeštą dieną, ir tai buvo labai gerai (Pr 1, 24-31). Tai buvo šlovingas Jo darbo užbaigimas. Šešta diena yra be galo ypatinga - Dievas sukuria žmogų ir pirmą kartą jam prakalba, palaimindamas ir suteikdamas jam valdžią visai savo kūrinijai. Ne tik žmogus, bet ir visa kūrinija girdi Jo balsą. Šiandien šeštadieniais mums dažniau kalba „telikas“, „kompas“, bet ne Dievas. Iš neturėjimo kur save padėti imame šauktis pagalbos. Užtenka šeštadienio ryte atsidaryti „Facebook“ ir išvysti ten ne vieną pagalbos šauksmą: „Gal kas kokį filmą parekomenduotumėt?“, „Gal kas galit parekomenduoti ką veikti šiandien?“, „Gal kur vyksta koks nemokamas renginys?“. Šeštadienis tampa tikra dilema kur ir kaip „pasigauti“ kokią emociją.

Kartkartėmis atsitinka, kad mūsų kasdienybė nieko bendro su Dievu neturi, o tampa tik egzistencinio laiko pratempimu.

Pažiūrėti šeštadienio vakarą gerą filmą tikrai yra malonu ir kartais reikia atsipalaiduoti, bet bėda tampa tada, kai tai tampa priklausomybe ir jau nebegali be šito gyventi. To priežastis gali būti labai rimta - mano gyvenimas man taip pabodęs ir jame nieko malonaus nebematau, vien ta pati kasdienė rutina, todėl imu gyventi per kitų istorijas. Filme herojų charakteriai sukelia labai stiprias emocijas. Filmo herojus tampa įdomesnis už patį Dievą ir stebina mane labiau nei šiandien Dievas mano gyvenime. Filme gyvenimas intensyvus, pilnas įvykių, pasikeitimų, o mano greičiau yra tuščias, nykus, nuobodus ir sustingęs. Mums dažnai tampa net nesvarbu, kad filmas pilnas nuodėmingo veiksmo, tik svarbu, kad pilnas veiksmo, nes staiga, per pusantros valandos ima plaukti emocijos ir aš patiriu „gyvenimą“, net jei ir svetimą.

Ar Dievui patinka mus matyti sėdinčius prie televizoriaus ištisą dieną? Ar tai yra tai, ko Jėzus norėtų, kad aš daryčiau? Taip kovoju su įpročiu ar elgesiu, kuris stovi tarp manęs ir Dievo. Tas įprotis daro mano maldas silpnas, aš net nebenoriu melstis, tai daryti tampa nuobodu, nemalonu, todėl nebetenka prasmės.

Kai matau, kad silpsta mano gyvenimas, griebiuosi kitų gyvenimo ir taip bandau išgyventi pats. Tai atveria mano vaizduotę ir ištroškusią sielą verčia kažkuo maitintis. Mūsų vaizduotė yra Dievo dovana mums, bet kaip ir kiekviena Dievo duota dovana, ji gali būti panaudota nuodėmingai. Romanai, filmai, televizija, internetas įsiskverbia į mūsų vaizduotę, ir mes, žmonės, taip suprasdami atsipalaidavimą ir pramogas, nejučiom imame gyventi svetimą gyvenimą. Tai daro mūsų asmeninį gyvenimą dar pasyvesniu.

Priežastis - mano trokštanti dvasia, bet aš imu maitinti savo sielinį žmogų

Samarietė moteris atėjusi pasisemti vandens prie šulinio ir sutikusi ten Jėzų sužinojo, kad „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tada moteris Jam tarė: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai“. (Jn 4, 13-15).

Tie mūsų šuliniai iš kurių mes semiame ir vis neatsigeriame gali būti bet kas - filmai, televizija, koncertai, teatras, literatūra - visa tai gali tapti pakaitalu to maisto, kurio man iš tikrųjų reikia. Ir tik praėjus kuriam laikui suprantu, kad, deja, šitas maistas manęs nepamaitina ir nekeičia gyvenimo. Siela tarsi kiaura, ji nepasitenkina, o protas, jei jis neatnaujintas Dieve, bus pilnas vien tik žinių. Man iš tikrųjų trūksta Dievo vedimo, Jo poilsio, Dvasios gyvenimo, bet visą to galiu ieškoti ne ten kur reikia, todėl nerandu ir tik dar labiau save ištuštinu.

Psalmėse skaitome, kad Dovydas ragino savo sielą nurimti ir laukti Viešpaties. Jis nuolat kreipė savo sielą Dievo link. „Mano siela įsikibo į Tave; Tavo dešinė palaiko mane“ (Ps 63, 8) Rodos, siela yra be galo greita įsikibti ten, kur nereikia, kas tik atrodo maistas. Ją reikia tramdyti tiesa, kreipti Dievo link, kad ji įsikibtų į Jį. Kadangi siela linkusi kabintis ne į tuos dalykus, ji linkusi greitai nusivilti. Sielai siūlomi įvairūs dalykai ir be Dievo žodžio autoriteto ji priima viską kas jai siūloma, nes ji desperatiškai ieško pasitenkinimo. Siela tarsi myli Dievą, bet tuo pačiu metu nenori kad Dievas jai vadovautų, o pati nori viską kontroliuoti. Siela draugauja su mūsų kūniška prigimtimi artimiau, nei su Šventąja Dvasia, todėl ji greičiau sudaro nuodėmingą sandorį su kūniškumu, nei pasiduoda Dvasiai. Siela turi ieškoti Dievo ir pasiduoti Jam - tai kasdienis darbas - kreipti ją Dievo link. Valdomas sielos aš niekada neatrasiu tikrų savo nepasitenkinimo priežasčių ir neperžengsiu tų išlaisvinimo ribų, kurias man reikia peržengti. Sieliniai dalykai gali kažkiek patobulinti mano manieras, bet ne mano santykį su Viešpačiu.

Deja, mes galime užsiimti ne savo santykio su Kristumi stiprinimu, bet tik savo sielos lavinimu ir tobulinimu, nes siela nemėgsta būti silpna, ji visada ieško to, kas įrodytų jos stiprybę - per intelektą, protą, gabumus. Todėl mes bijome būti silpni, bet tik mūsų silpnume Dievas tampa stiprus, tik vedami Dievo Dvasios esame Dievo vaikai. Sielinį žmogų Raštas vadina žemišku, o dvasinį dangišku. (1Kor 15, 46-48). Sieliniam žmogui būdinga nuotaikų kaita, nepastovumas, stiprus vienišumo jausmas, emocionalumas, ir jei toks žmogus ir toliau maitina savo sielos užgaidas, tik tolsta nuo Dvasios teikiamo gyvenimo, kuris teikia stabilumo emocijoms, apsisprendimams ir išlaisvina iš sumaišties. Atsiplėšti nuo sielinių dalykų yra labai sunku ir dažnai mes nepripažįstam ir net sunkiai atpažįstam, kad esame sielos pavergti, nes sieliniai patyrimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai panašūs į dvasinius patyrimus ir jei mes visų pirmą ieškom emocijų ir pasitenkinimo sau, galime labai apsirikti, vėliau tai gali kainuoti daug kančių atplėšiant save nuo sielinių prisirišimų.

Viena sesuo pasakojo, kad nusipirko metų abonementą į teatrus bei koncertus, bet po kelių savaičių lankymosi ėmė suprasti, kad kažkas čia ne taip. Įdomu vien pažvelgti į teatro (iš ko vėliau išaugo ir filmo žanras) ištakas, kurios siekia senovės Graikiją bei Egiptą - šiose šalyse teatras atsirado iš religinių apeigų. Teatras ypač paplito Graikijoje ir buvo susijęs su vaisingumo dievo Dioniso garbinimu. Atėnuose per tas šventes, kurios vadinosi Dionisijomis, būdavo varžomasi dėl geriausios dainos (ar nieko neprimena...?). Romėnai imperijos klestėjimo laikais dažniausiai lankydavosi teatre iš neturėjimo ką veikti. Daugelis romėnų niekur nedirbo, nors gaudavo nemenkas pašalpas. Jie geidė pramogų, padėdavusių užmiršti gyvenimą, - dramos, komedijos ir mimų (akrobatikos ir farso mišinio). Vaidinimai darėsi vis išradingesni ir traukė pramogų ištroškusias sielas dar labiau. Ne kaip kitaip juk mes elgiamės ir šiandien, jei pataikaujame malonumų ištroškusioms sieloms.

Tuo tarpu mūsų vidiniam žmogui reikia tiesos, bendravimo su Viešpačiu, pažinimo, o ne tam kartui sujudintų emocijų. Kaip svarbu mylėti Viešpatį visa savo siela - t.y. pastoviai kreipti ją Dievo link, pavesti save ne tam kas patinka sielai, bet tam, kas patinka Viešpačiui. Mes dažnai gelbėjame savo sielą neatsakydami jai malonumo, kurio ji trokšta, bet Jėzus, atėjęs į šia žemę prarado tai, kas būtų malonu Jo sielai šiame amžiuje, kad laimėtų ją būsimajame. Taigi, jei leisime sielai mėgautis viskuo, ko ji nori dabar, prarasime ją rytoj.

Ašaros dėl pasaulio „grožybių“

Įdomu, kad filmų kūrėjai labai abejotiną turinį dažnai geba nutapyti labai gražiomis emocijomis, kurios verčia keisti mūsų moralinius įsitikinimus. Pasaulis gyvena emocijomis, pojūčiais ir geismais. Nuodėmė nuspalvinama visomis vaivorykštės spalvomis ir padaroma be galo patrauklia ir sentimentalia. Ašaros gali būti tik sentimentali tuštybė, jei jos teka ne iš Dvasios prisilietimo. Iš tikrųjų, mes net nežinome, dėl ko verkiam per filmus, - greičiausiai dėl to, kad viskas taip gražiai nufilmuota. Įdomu, kad nuodėmingi bei liūdni dalykai filmuose dažnai parodomi kaip labai gražūs, suteikiant jiems tam tikrą aplinką. Tai išspaudžia ašaras. Bet šiomis ašaromis Dievas bjaurisi. Ar dažnai šiandien verkiame matydami pasaulio nuodėmes, ar mums būna skaudu dėl tos tamsos, ar atpažįstame tikrą Dvasios liūdesį? Ar liūdime su tikrai liūdinčiais, ar džiaugiamės su tikrai besidžiaugiančiais? Per didelis dėmesys mūsų sielos patenkinimui gali atverti tai, kad iš tiesų nesiorientuojame nei džiaugsme, nei liūdesy, nei grožyje, nei bjaurume - pradedame painioti šias sąvokas. Kokia baisi ta tamsa, kurią imame laikyti šviesa! Pasaulyje nieko nėra vien gero ir vien blogo, čia viskas sumaišyta, ir tik Jo malonė atskiria, todėl turime budėti, kad nebūtume apgauti ir suvedžioti. „Kas turi ausis tesiklauso“ - sako Jėzus, nes svarbu yra girdėti kas slypi už gražios išorės ir  dvasiškai įvertinti tai, kas iš tikrųjų mums yra siūloma. Juk ir dainuoti įmanoma galvojant, kad giedu. Dainuojant irgi galime patirti emociją, bet ne emocijos mus turi nukreipti prie Dievo, bet apsisprendimas šlovinti Jį Dvasioje ir Tiesoje. Dažnai noriu patirti emociją tik dėl to, kad trokštu asmeninio pasitenkinimo, bet nenoriu aukoti savęs Tiesai.

Yra tikrai prasmingų filmų per kuriuos liejasi tikros ašaros ir tikros emocijos, bet jų ne tiek daug, kad ištisas dienas mus maitintų vien apreiškimais ir to pakaktų mūsų dvasios augimui. Turiu jausti žiūrėjimo ribas ir suprasti, dėl ko tai darau, nes priežastis gali būti mano vidinė tuštuma, kurią bandau užpildyti tais sieliniais kamšalais (amerikiečiai tai vadina „soul stuff“). Gal bandau pakelti save gražiais vaizdais, tobula scenografija ir menine išraiška, nepriekaištinga režisūra ir profesionaliu pastatymu, bet dovana, kuri netarnauja Dievui ir nešlovina Jo, niekada manęs iš tikrųjų nepatenkins, kad ir kokio aukšto menino lygio ji bebūtų.

Sielai patinka žiūrėti į gražius dalykus, bet grožis jos neišgelbės, ją išgelbės tik Tiesa, kuri dažnai ne tokiu saldžiu būdu atrandama.