(Pamąstymai pagal Giuseppe Colombero knygą „Nuo žodžių į dialogą“, 2004)
Nuo pat gimimo maži kūdikiai mokosi čiauškėti ir garsais bei mimika išreiškia įvairias emocijas. Ilgainiui jie išmoksta ir kalbėti. Žmogui kalbėti tiek pat įprasta kaip valgyti ar miegoti. Italų psichologas Giuseppe Colombero teigia, jog „vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių yra kalbėti ir kalbėti apie save“[1]. Kai kuriems žmonėms kalbėjimas yra tapęs profesija. Žurnalistai, artistai, politikai, rašytojai savo mintis kitiems žmonėms išdėsto žodžiu arba raštu. Ir jie negali kitaip gyventi, nes kalbėjimas jiems yra tapęs profesija. Dalis šių laikų visuomenės aktyviai tarpusavyje bendrauja telefonu bei internetu. Deja, esama ir tokių žmonių, kurie norėtų išsikalbėti, tačiau neranda, kas juos išklausytų. O nesuradę kam atverti širdį, žmonės pasijunta vieniši, suserga depresija arba net pasitraukia iš gyvenimo.
Prisimenu savo močiutę, kuri tris keturias valandas kalbėdavo kaip užsukta, kai būdama studentė ją aplankydavau. Mano tėčio mama pasakodavo epizodus iš savo ir savo artimųjų gyvenimo, nes troško būti išklausyta. Nors mokslas ir technika stipriai pažengė į priekį, žmogaus poreikiai per šimtmečius išlieka tie patys. Kiekvienas iš mūsų trokštam „turėti ką nors, su kuo būtų galima kalbėtis“[2], – pažymi G. Colombero.
Dialogas mus kuria arba griauna
„Dialogas – tai vienas kasdieniškiausių ir sykiu labiausiai įpareigojančių dalykų gyvenime; iš pažiūros jis atrodo paprastas, bet iš tikrųjų – be galo sudėtingas ir daug reikalaujantis“[3], – rašo psichologas Giuseppe Colombero. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kalbėtis yra paprastas dalykas. Juk pokalbius vienas su kitu užmezgame kasdien. Su kai kuriais asmenimis bendraujame patirdami didžiausią malonumą. Tačiau būna ir sunkių pokalbių. Nuoširdus bendravimas iš pokalbyje dalyvaujančių asmenų pareikalauja atsivėrimo, pagarbos, tolerancijos, nuoširdumo, noro suprasti kitą bei būti suprastam. Taip pat bendravime labai svarbu valdyti savo emocijas bei kontroliuoti savo reakcijas.
Žodžiais įmanoma save ar kitą asmenį sužlugdyti. Jei nuolat neigiamai kalbėsime apie save, sumažės mūsų savivertė. Pikti kitam ištarti žodžiai sugriauna santykius. Pozityvus žodis, ištartas šalia esančiam, jį prikelia gyvenimui, sustiprina ir atgaivina. Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle, – moko išmintingasis Saliamonas (Pat 25, 11).
Manau, jog kiekvienas esame patyrę vidinę graužatį dėl savo garsiai išsakytų minčių, kuriomis kitą žmogų paniekinome ar įskaudinome. Dievo žodyje atrandame šios tiesos patvirtinimą: Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje. Maloni kalba – gyvybės medis, šiurkšti šneka prislegia dvasią (Pat 18, 21; 15, 4). Mirtį nešantys žodžiai „skaudina, žeidžia, užkemša burną, atskiria, kuria nejaukią tylą“[4], – pastebi italų psichologas G. Colombero. Be galo taikliai apie liežuvį yra pasakęs Jokūbas: „Liežuvis yra ugnis – nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas“ (Jok 3, 6). Dievo vaikams nedera svaidytis prakeiksmais. Liežuvis turi „tarnauti bendrystei kurti ir Dievui garbinti“[5], – teisingą išvadą padaro Giuseppe Colombero.
Gebėjimas išklausyti kitus yra dovana
Italų psichologas G. Colombero mano, jog „didžiausias žmonių tarpusavio santykių trūkumas yra nesugebėjimas išklausyti“[6]. Liūdna, bet tai tiesa. Tačiau tai, kad nesugebame kitų išklausyti, nieko keisto. Mokėmės vaikščioti, kalbėti, skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet „niekas niekada mūsų nemokė klausytis, niekas mums niekada nesakė, kad išklausyti – tai dovana ir subtilios meilės ženklas“[7]. Klausytis dažnai pradedame mokytis tada, kai įtikime Kristų. Tik tuomet, kai būname paliesti Jo Dvasios, imame girdėti Dievą bei vienas kitą. Šventoji Dvasia padeda atpažinti, išgirsti, pajausti, ką išgyvena mums artimi žmonės.
Korektiškas klausymasis – tai aktyvi veikla, reikalaujanti visiško įsitraukimo į pokalbį. „Korektiškai klausytis – nepaprastai sunku: tenka sukaupti dėmesį, dalyvauti jausmais, susiliesti dažnai su aštriomis ar sutrikusiomis kito žmogaus emocijomis, kurios yra priešingos mūsų buvimo ir problemų sprendimo būdui, išklausyti dalykus, su kuriais visiškai nesutinkame, ir tylėti“[8], – rašo G. Colombero. Kitą asmenį sugebėsime išklausyti tik tuomet, kai pokalbio metu nutildysime pačius save ir suteiksime kitam pirmenybę išsisakyti. „Klausymasis nebus tobulas, jei nebus dalyvaujama savo vidumi“[9], – teigia psichologas Giuseppe Colombero.
Jeigu tenka būti sporto varžybose, vienu metu galime girdėti daugybę balsų. Tačiau, jeigu trokštame išgirsti savo pašnekovą, nekreipiam dėmesio į pašalinius garsus ir klausomės vien tik jo. „Klausytis – tai užimti dvasinę poziciją, tai užsibūti esamoje situacijoje protu ir siela“[10], – rašo psichologas. Tarp žodžių „klausytis“ ir „girdėti“ yra panašus skirtumas kaip tarp žodžių „žiūrėti“ ir „matyti“. Galima matyti aikštę, paveikslą, sodą ir lygiai taip pat galima žiūrėti į aikštę, į paveikslą ar į sodą. „Terminas klausyti – kaip ir žiūrėti – byloja apie gilųjį ryšį, apie valingą norą siekti gelmės, galbūt malonumą suprasti“[11], – pažymi G. Colombero.
Išklausyti – tai tarnystė
Psichologas Giuseppe Colombero moko klausytis protu, siela, veido išraiška, galvos linktelėjimais, žvilgsniu, kūno padėtimi. Ir apibendrina: „Girdima ausimis, o klausomasi visu asmeniu.“[12]. Tikriausiai visi esame išgyvenę, jog tas, kuris dalijasi savo gyvenimu, kartais trumpam nutyla ir paskui klausia: „Ar mane girdi?“, „Ar tikrai manęs klausaisi?“ Klausantysis visa savo esybe kalbančiajam turi parodyti, jog jis yra šalia ir girdi savo pašnekovą.
Bendravimo metu daugelį dalykų galima perskaityti pašnekovo žvilgsnyje. „Kontaktą užmezgame pirmiau žvilgsniu nei balsu; žvilgsnis panaikina atstumą ir kuria buvimą“[13], – rašo knygos „Nuo žodžių į dialogą“ autorius. Jeigu žvilgsnis atmetamas, dažniausiai suprantame, kad bendravimas pasibaigė. Tie, kurie nenori kalbėtis, vengia žiūrėti pašnekovui į akis. Tikriausiai ne vienas esame pastebėję, jog biurokratai į interesantus nežiūri. „Nusukęs akis nuo kliento, biurokratas jį priskiria daiktų kategorijai ir taip išlieka emociškai tolimas“[14], – pažymi G. Colombero.
„Žvilgsniu galima žmogų sugriauti, susargdinti, įtraukti į konfliktą, nuslopinti, pravirkdyti, išreikšti neapykantą, pasakyti, kad jis mums yra niekas, ir prikelti, išgydyti, sugrąžinti vidinę vienybę bei giedrumą, įlieti pasitikėjimo, paguosti, išreikšti meilę ir įtikinti, kad jis mums yra viskas“[15], – tokias įvairiapuses įžvalgas apie didžiulę žvilgsnio galią išsako italų psichologas Giuseppe Colombero. Dėmesingas, empatiškas, neužgaulus žvilgsnis palengvina asmenų tarpusavio sąveiką ir komunikaciją. Korektiškas besiklausančiojo žvilgsnis kalbančiajam „byloja apie tai, kad jo yra klausomasi ir stengiamasi jį suprasti, kad esama šalia jo ir kartu su juo; kalbantysis yra padrąsinamas sakyti tai, ką nori, nes jam nesą ko bijoti, jo niekas nesiruošia teisti“[16]. Klausantysis turi trokšti suprasti tiesą. Kai nutraukiame netyčia ar paskubomis ištartą frazę, išreiškiame pagarbą kalbančiojo asmeniui bei jo žodžiams. „Tai veiksmas, kuriuo pripažįstame, kad esame čia tam, kad kalbantysis galėtų atskleisti save, o ne tam, kad patys save parodytume, kad šią valandėlę mums svarbiausias yra jo asmuo ir tai, ką jis ketina pasakyti, o ne mes ir mūsų žodžiai“[17], – teisingo bendravimo moko G. Colombero.
Jėzus mylėjo žmones, mokėjo juos išklausyti, žinojo, kas dedasi jų širdyse. Skaitydami istoriją apie turtingą jaunuolį mes pastebime, kad Jėzus pagarbiai su juo bendravo. Kai turtingas jaunikaitis patvirtino besilaikąs visų Dievo įsakymų, Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Bet jaunuolis pasirinko savąjį kelią. Apaštalas Petras, išdavęs Jėzų, Jo žvilgsnyje pamatė ne paniekinimą, o meilę: Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko (Lk 22, 61–62).
Kristus mokė mokinius mylėti vienam kitą. Apaštalas Paulius kvietė tarnauti: Kol turime laiko, darykime gera kitiems, o ypač tikėjimo namiškiams (Gal 6, 10). Noriu paraginti patarnauti Dievo karalystėje, išklausant kitą žmogų. Nebūkime abejingi svetimam skausmui. Suraskime laiko išgerti arbatos su savo artimaisiais. Galbūt tavo ar mano buvimas šalia palengvins kito žmogaus gyvenimo naštą. Pasitikėkime Dievu, ir Jis mums suteiks sugebėjimą paguosti, padrąsinti savo artimą, net jei jo gyvenimo situacija mums atrodo beviltiška. Patarnavę tikėjimo namiškiams, įgysime neįkainojamos patirties. Susitikimas su kitu asmeniu visuomet atskleidžia ką nors nauja: „negirdėtą nuomonę, požiūrį ar mintį, skirtingą vertybių sistemą, kitokį gyvenimo būdą ar patyrimą, <...> skatina peržvelgti, kai ką atgaivinti, ką apleidome, ar kai ko išsižadėti, ką pervertinome“[18].
________________________________________
[1] Colombero, Giuseppe. Nuo žodžių į dialogą. Vilnius, 2004, p. 106.
[2] Ten pat, p. 108.
[3] Ten pat, p. 8.
[4] Ten pat, p. 11.
[5] Ten pat, p. 12.
[6] Ten pat, p. 108.
[7] Ten pat, p. 109.
[8] Ten pat, p. 112.
[9] Ten pat, p. 115.
[10] Ten pat, p. 116.
[11] Ten pat, p. 117.
[12] Ten pat, p. 160.
[13] Ten pat, p. 161.
[14] Ten pat, p. 161.
[15] Ten pat, p. 162.
[16] Ten pat, p. 163.
[17] Ten pat, p. 178.
[18] Ten pat, p. 14.
_64x64_9de.jpg)
