Nojus ir tvanas, pasakojimas apie šių dienų išsigelbėjimą

Mažasis Nojus Markhamas buvo vienas gležniausių nukentėjusiųjų per Katrinos uraganą. Neišlaikius užtvankos pylimams, Nojukas liko užblokuotas užtvindytoje Naujojo Orleano ligoninėje. Jam išgelbėti prireikė dešimties policijos pareigūnų ir plokščiadugnių valčių.

Stulbinama istorija, tačiau dar labiau pribloškia tai, kad tą dieną, kai Nojukas buvo išgelbėtas, iš tiesų jis dar nebuvo gimęs. Maža to, tuo metu jis gyveno netgi ne savo motinos įsčiose, o skysto azoto kameroje. Tiesą sakant, tuo metu jis buvo užšaldytas gemalas - embrioninio išsivystymo būsenos žmogus.

Jis gimė 2007 m. sausio 16 d., praėjus šešiolikai mėnesių, kai policininkas išgriebė Nojų su jo namais - skysto azoto kamera - iš apsemtos ligoninės.

Kaip savo naujojoje knygoje „Embrionas" (Embryo) pažymi Robertas George‘as ir Christopheris Tellefsenas, jei policininkai nebūtų ištraukę tos skysto azoto kameros, Nojukas būtų žuvęs taip ir neišvydęs savo mylinčios šeimos. Kaip ir kiti beveik pusantro tūkstančio gemalų.

Nojus, kurį tėvai šitaip pavadino kito per potvynį išsigelbėjusio žmogaus vardu, yra laimingas pavyzdys, kad embrionai yra žmonijos dalis - tikri žmonės nuo pat ankstyviausios vystymosi stadijos. Galbūt Nojaus gyvybė užsimezgė neįprastu būdu. Tačiau nuo tos akimirkos, kai gydytojai įsodino jį į motinos gimdą, jo gyvenimas tapo toks pats kaip bet kurio tipinio embriono: nuo gemalo jis išsivystė iki kūdikio. Prieš keletą dienų Nojukas šventė savo pirmąjį gimtadienį. Jei tokia bus Dievo valia, jis greitai pradės vaikščioti, vėliau taps paaugliu, jaunuoliu, o galiausiai - seniu.

Nojaus istoriją pasakojantis interneto dienoraštis „All American Blogger" teigia, kad embrionas, kuris tapo Nojumi, buvo išgelbėtas ir atšildytas. Tai netikslu! Dar būdamas embrionas, Nojus jau buvo Nojus.

Bet kuris embriologas patvirtins, kad žmogaus embrionas nėra kito organizmo dalis, kaip širdys, inkstai ar odos ląstelės. Kaip pažymi Gearge‘as ir Tollefsenas, embrionai nėra kažkokia masė ar ląstelių sankaupa, kuri tik ir lauktų stebuklingo persimainymo. Žmogaus embrionas yra tikras gyvas Homo Sapiens rūšies narys - ankstyviausios natūralaus vystymosi stadijos žmogus.

Labai svarbu, kad tą suvoktume, nes daugybės kitų nojų gyvybei gresia pavojus. Esama daugybės mokslininkų, kurie norėtų tokius žmones pasmerkti mirčiai dar iki jiems gimstant; biomedicininių tyrimų vardan - o gal ir dėl pelno - jie nori sukurti, o tada paaukoti šias jaunas gyvybes. Kad galėtų taip elgtis, jie stengiasi įtikinti visuomenę, kad tokie žmonės, kaip embrioninės stadijos Nojus, yra dar ne visai žmonės, ir todėl įstatymai jų ginti neturėtų. O savo velniškiems tyrimams jie nori panaudoti mūsų mokamus mokesčius.

Štai kodėl tu ir aš privalome savo kaimynams kalbėti ne tik apie suaugusiųjų kamieninių ląstelių tyrimo, kuris nenaikina žmogaus gyvybės, pažangą, tačiau ir apie tai, kad žmogaus embrionas yra tikras žmogus. Būdami tikri žmonės, embrionai verti visos moralinės pagarbos. Čia netgi nebūtina pasitelkti religinių argumentų - šiuo klausimu  pakanka vien mokslinių argumentų.

Naujoji Roberto George‘o ir Chriso Tollefseno knyga „Embrionas" įtikinamai kalba apie tai, kodėl turime moralinę pareigą ginti bet kurios išsivystymo stadijos žmones, netgi pačių mažiausiųjų žmonių gyvybę. Tokių žmonių kaip Nojus.

„BreakPoint", vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt