Čia noriu papasakoti vieną sapną, kurį sapnavau dar prieš tai... Dalyvavau kažkokiose varžybose. Dešimt kartų reikėjo atlikti kažkokių užduočių ar pratimų. Tame sapne aš atlikau visas dešimt užduočių, bet tada pagalvojau: „Kažkurias atlikau ne visai tiksliai, todėl padarysiu dar tris ir tada pakelsiu ranką.“ Taip ir padariau: atlikau dar tris ir pakėliau ranką. Ir, mano didelei nuostabai, mano ranka pakilo pusę sekundės anksčiau negu kito dalyvio! Valio!!! PERGALĖ!!! (Regis, tame sapne dėl savo sąžiningumo galėjau ir nukentėti, bet, mano nuostabai, taip neįvyko - laimėjau, net ir pakartojusi pratimus!)
Taigi vis svarstydama, kad kažko nesuprantu, vaikščiojau siauromis miesto gatvelėmis. Užsukau į senų knygų parduotuvėlę. Tarp daugybės knygų radau vieną, visiškai naują, gaiviai žaliu viršeliu ir su dar labiau intriguojančiu užrašu: Roy Lawrence „How to Pray when Life Hurts“ („Kaip melstis, kai gyvenimas žeidžia“). Pajutusi, kad tai bus kaip tik man „į dešimtuką“, nedvejodama ją nusipirkau.
Pradėjau ją skaityti dar važiuodama metro. Pirmame skyriuje perskaičiau apie gydančią maldos galią, o antrame priėjau Dešimt Dievo Įsakymų. „Geras! - pagalvojau. - Kaip seniai nebuvau jų atsivertusi ir jau seniai nieko apie juos nemąsčiau.“ Pagalvojau, kad pastaruoju metu šie man duoti Dievo Įsakymai tarsi nublanko... Kažkaip... Na, juk aš gyvenu Naujojo Testamento laiku... Juk nesu kažkokia labai religinga, kad jų laikyčiausi, ar ne? O gal tik aš juos pamiršau? Žinojau, kad jie yra, žinojau, kad jie griežti, žinojau, kad žmogui pačiam neįmanoma jų įvykdyti, bet, tiesą pasakius, labai nudžiugau juos išvydusi! Labai norėjau pažiūrėti, ką kiti Dievo žmonės, Jo vaikai, šiuo atveju - autorius Roy Lawrence apie juos mąsto, kaip į juos žiūri ir ką apie juos mano.Nes pats Jėzus pasakė: „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys“ (Mato 5, 17-20). Toliau Jis kalba, kad žmogus, kuris sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje, o tas, kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. „Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į dangaus karalystę“.
Taip. Daug Rašto vietų kalba, kad Jėzus mus išlaisvino iš Įstatymo prakeikimo (Gal 3, 13), kad mes esame laisvi nuo Įstatymo (Jn 8, 36), bet visada Jis ir apaštalai mokė žmones nepataikauti savo kūnui (Gal 6, 8), bet Dievo Dvasia marinti kūniškus darbus (Rom 8, 13).
Kokia nuostabi tiesa! Dievas atsiuntė savo Dvasią mums kaip užstatą, kaip pagalbą, padedančią įvykdyti Įstatymą taip, kaip Jėzus, gyvendamas ir vaikščiodamas žemėje Jį įvykdė!
Peržvelgusi po kiekvienu Įstatymu knygos autoriaus užrašytus klausimus, supratau tik vieną, bet man labai svarbų dalyką - kad darbo su savo gyvenimu ir širdim tikrai yra. Tikrai nėra nei laiko, nei reikalo knaisiotis bei ieškoti rąstų brolių, seserų, artimųjų akyse ir juo labiau stengtis juos išritinti. Tai yra Dievo reikalas! Mano reikalas yra tirti savo širdį, ieškoti to, kas dar joje trukdo Dievui labiau apreikšti savo šlovę, jėgą ir galybę!
Dievo standartai Jo mylimiems vaikams tikrai aukšti. Jis nori, kad Jo vaikai būtų panašūs į Jį - šventi (Kun 11, 45), mylintys (Lk 6, 35), tobuli (Mt 5, 48), regintys Jį (Mt 5, 8).
Dar kartą klausiu - ar nori pergalės??? Gal jau nori pergalės??? Nes tai tikrai įmanoma!!! Dovanodamas mums savo Sūnų Jėzų, Dievas padarė viską, kad mes gyventume pergalingą gyvenimą! (1 Kor 15, 57).
Ištirk savo širdį, prašyk Jo apvalymo ir vedimo, būk tikrai sąžiningas prieš Viešpatį, ir tu tikrai turėsi pergalę Jėzaus Kristaus vardu!
Dalinuosi knygos ištrauka, taip taikliai primenančią mums 10 Dievo įsakymų:
AŠ ESU tavo Dievas... Neturėsi kitu dievų, tiktai mane (Iš 20, 2-3). Ar aš šlovinu ir garbinu Dievą reguliariai (nuolat) ir nuoširdžiai? Ar aš Jį myliu? Ar pasitikiu Juo? Ar aš trokštu Jam paklusti ir Jo klausyti? Jeigu taip, tai kokie praktiniai ženklai mano gyvenime tai parodo (atspindi)? Ir jei Dievas yra man svarbus, ar aš padedu kitiems pažinti Jį ir garbinti Jį?
Nedaryk sau jokio drožinio nei atvaizdo (stabo) (Iš 20, 4). Daugelis galvoja, kad jie nėra stabmeldžiai, nes daržo gale jie neturi auksinio veršio! Bet jie gali liūdnai klysti. Stabmeldystė turi daug formų. Ar yra kas nors, ką aš myliu labiau nei Dievą? Jei taip, tuomet aš gręžiuos į savo stabą. Galbūt tai pinigai? Populiarumas? Pozicija (valdžia)? Jėga? Aš pats? Koks nors kitas asmuo? Kokios nors slaptos nuodėmės?
Netark savo vardo be reikalo (Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo vardo) (Iš 20, 7). Daugelis mano, kad šventvagiškos kalbos arba burnojimas prieš Dievą nereikšmingai maža, dėmesio neverta nuodėmiūkštė, bet tai gali pakenkti mums ir mūsų bendruomenei (visuomenei). Jeigu mes negalvodami, nerūpestingai, perdėm kasdieniškai kalbame apie šventus dalykus, mes pagausime save, nerūpestingai apie juos mąstant ir gyvenimo kasdienybėje. Ar aš savo mintyse garbinu Dievą? Ar tai, ką kalbu, mano žodžiai, šlovina Dievą? O mano gyvenimas? Ar aš atsirenku TV laidas, kurias žiūriu, ir laikraščius, kuriuos skaitau?
Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum (Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas (Iš 20, 8-9). Išėjimo knygoje nusižengimas sabatui prilyginamas nusikaltimui, kuris baudžiamas mirtimi (Iš 31, 15). Nors atrodo, kad tai radikalu iki kraštutinumo, iš tiesų tai turi priminti mums, kad jei mūsų valstybė ar bendruomenė atmeta šventą dieną - tai pirmas žingsnis į sielų praradimą. Kai materialūs daiktai išstumia dvasinius dalykus, saugokis! Asmuo, kuris yra per daug užimtas „dėl Dievo”, yra tiesiog per daug užsiėmęs! Taigi, ar aš skiriu Viešpaties Dieną garbinimui, maldai ar poilsiui (atsigavimui)?
Gerbk savo tėvą ir motiną (Iš 20, 12). Visuomenė (bendruomenė), kuri niekina vyresnius žmones, sėja sėklas, kurios naikina šeimų gyvenimus. Mes pastatom save į pavojų. Taigi, ar aš myliu, gerbiu savo tėvus ir jiems padedu? Jei laikau krikščionišką bažnyčią savo „dvasine motina“, ar aš gerbiu bažnyčią, ar esu jai ištikimas sūnus ar dukra? O kaip dėl šalies, kurioje aš gimiau? Ar aš gerbiu savo šalį ir atlieku savo pilietines pareigas?
Nežudyk (nežudysi) (Iš 20, 13). Čia mes galime ramiau atsikvėpti - juk tai toks įsakymas, kuriam mes niekada nenusižengėme. Bet ką pasakysime dėl tokios žudymo nuodėmės, kai nieko nedarome? Turtuolis, apie kurį Jėzus pasakojo, buvo kaltas dėl to, kad nepasirūpino vargšu prie jo vartų ir leido jam mirti (Lk 16, 19-31). Ar mes panašiai kalti? Trečdalis žmonijos gyvena pertekliuje, du trečdaliai alksta. Daug miršta iš bado. Ką aš darau dėl šių bereikalingų mirčių? Ar aš remiu tarnavimus ar organizacijas, kurios kovoja prieš badą?
O kaip dėl proto ar charakterio „nužudymo“? Ar aš pavydžiu (jaučiu pagiežą), o gal nekenčiu savo širdyje? Ar aš žeidžiu (skaudinu) kažką savo žodžiais ir veiksmais? Ar aš remiu taiką ir ramybę, ar elgiuosi kaip ramybės drumstėjas? Ar aš mandagus? Ar malonus visiems Dievo kūriniams?
Nesvetimauk (nesvetimausi)(Iš 20, 14). Lytinis skaistumas (šventumas) yra labai svarbus. Kunigų knygos 20 skyriuje 10, 13, 15 eilutėse aprašytos lytinio netyrumo formos, už kurias buvo baudžiama mirtimi. Jeigu tai taip griežta, verta prisiminti, kad paplitus AIDS, lytinis elgesys lemia gyvenimą arba mirtį. Taigi, ar mano mintys, žodžiai ir elgesys tyri? Ar aš esu savo kūno troškimų šeimininkas, o gal esu jų vergas? Ar aš ištikimas santuokos įžadams?
Nevok (nevogsi) (Iš 20, 15). Ar aš sąžiningas ir teisingas (nešališkas) visame, ką aš darau? Ar praktikuoju kai kurias nesąžiningumo formas? Galbūt visuotinį nesąžiningumą, nuramindamas save, jog taip elgiasi visi? Gal kartais praktikuoju mielą (malonų) nesąžiningumą, vildamasis, kad niekas nepamatys? Gal aš pasisavinau kam kitam priklausančias pagyras ar pasitikėjimą, kuris man nepriklauso? Pranašas Malachijas klausė: „Ar gali žmogus apiplėšti Dievą?“ (Mal 3, 8-9). Turbūt atsakymas akivaizdus, retoriškas: „Na, žinoma, kad ne.“ Tačiau Malachijas teigia mums, kad mes apvagiame Dievą, kai vengiame atiduoti tai, kas Jam priklauso, apvagiame Jį „dešimtinėmis ir aukomis“ (nuo mūsų pajamų). Pranašas skelbia grėsmingą Dievo Žodį: „Prakeikimas krinta ant jūsų, kadangi jūs, visa tauta, apiplėšėte mane.“ Taigi, ar aš skiriu pakankamai savo pinigų, savo laiko, savo energijos Dievui?
Neteisingai (melagingai) neliudysi (Iš 20, 16). Čia mes vėl grįžtame prie charakterio „žudymo“. Ar aš kalbu melą, kad kitą nuskriausčiau ar įskaudinčiau? Ar aš skleidžiu žeidžiančias paskalas? Ar dėl mano (nu)tylėjimo kažkas buvo neteisingai apkaltintas?
Negeisi (Iš 20, 17). Ar aš galiu atpažinti geismo nuodėmę savo gyvenime? Ar galiu būti laimingas, kai kitiems sekasi, ir džiaugtis jų sėkme? Ar aš esu dėkingas Dievui, kai sekasi man, ir ar esu tuomet dosnus kitiems?
Parengta pagal Roy Lawrence knygą “How to pray when life hurts”, vertė straipsnio autorė.
_64x64_9de.jpg)
