Oswaldo Chamberso knyga „Viskas Jo šlovei“ („My utmost for His Highest“) vis dar yra viena iš perkamiausių dvasinių apmąstymų knygų. Oswaldas Chambersas (1874-1917 m.) – škotų kilmės dvasininkas ir mokytojas. Jo mintys apie gyvenimą bei tikėjimą išliko aktualios iki šių dienų.
O. Chambersas kartais šokiruoja skaitytoją savo aštriu protu bei gyva išraiška. Labai dažnai jo humoras ir minties taiklumas grąžina skaitytojui sveiką nuovoką. Nedaugelis žmonių Kristaus asmenį suprato taip, kaip O. Chambersas, o dar mažiau šį supratimą perteikė taip suprantamai. Ši knyga yra ne lobis, kuriuo reikėtų gėrėtis, o žinia, kuria reikia gyventi. Dvasingi kasdieniai pamąstymai pateikti šių dienų kalba, lengvai skaitomi ir suprantami šiuolaikiniam skaitytojui.
„Mes esame tik tai, kas esame, kai mūsų niekas nemato. Visa kita tėra tik reputacija. Dievui vertinga tėra tik tai, kas esame vienumoje – mūsų širdies mintys, ką įsivaizduojame mintyse, mūsų kūno įpročiai.“
Keletas minčių iš knygos
Tikėjimas kyla iš Jo pažinimo, o vieni pavojingiausių spąstų, į kuriuos pakliūvame, yra manyti, kad jei turėsime tikėjimą, Dievas būtinai mus atves į sėkmę šiame pasaulyje.
Galutinis tikėjimo tikslas yra asmenybės subrandinimas, šiame procese patiriame daugybę pokyčių.
---
Išsikvėpimas yra ženklas, kad kažkas mūsų gyvenime nedera su Dievu.
---
Tikras žmogaus dvasinio gyvenimo ir savybių išbandymas yra ne tai, kaip jis elgiasi ypatingomis gyvenimo akimirkomis, bet tai, ką jis daro įprastu metu, kai nevyksta nieko didingo ir įdomaus. Žmogaus vertė atsiskleidžia iš jo nusistatymo įprastų gyvenimo dalykų atžvilgiu, kai į jį nėra nukreiptas kitų dėmesys.
---
Svarbu suteikti žmonėms galimybę veikti, vadovaujantis Dievo tiesa. Atsakomybė turi būti palikta pačiam žmogui – tu negali veikti už jį. Tai turi būti sąmoningas jo paties veiksmas, tačiau paskatinti veikti visada turėtų Evangelijos žinia.
---
Krikščionybės esmė yra sąmoningas savo teisių atsisakymas ir tapsmas Jėzaus Kristaus vergu. Kol to nepadarysiu, nepradėsiu savo šventėjimo kelio. Ar leisime Jam pasiekti save, ar mums labiau rūpi tai, kuo, mūsų pačių įsivaizdavimu, galėtume būti?
---
Niekuomet nešvelnink Dievo Žodžio, bet skelbk jį su visu neskiestu griežtumu. Ištikimybė Dievo Žodžiui privalo būti be menkiausios abejonės, tačiau asmeniškai bendraudamas su kitais, atmink, kas esi – tu nesi kokia ypatinga danguje sukurta būtybė, bet malone išgelbėtas nusidėjėlis.
---
Paulius sakė: „raginu jus ... aukoti savo kūnus“ (Rom 12,1). Taigi turiu apsispręsti, sutikti ar nesutikti su savo Viešpačiu ir Šeimininku, kad mano kūnas bus Jo šventykla. Vos tik sutinku, visos apie kūną kalbančios taisyklės, nuostatai ir įstatymo reikalavimai man apibendrinami apreikštąja tiesa - mano kūnas yra „Šventosios Dvasios šventykla“.
_64x64_9de.jpg)
