Patikimas vedlys į dangų. Joseph Alleine

XX amžių galima vadinti Vakarų pasaulio dvasinės tinginystės ir snaudulio epocha. Jam pasibaigus amžinybės realijos dabar atrodo miglotos, atitolusios nuo kasdienio gyvenimo, nerūpestingumas ir dvasinių dalykų nepaisymas yra tapę prisitaikymo prie pasaulio būdu. Būtent todėl visai ne anachronizmas yra išleisti knygą, parašytą dar tais laikais, kai žmonės itin sąmoningai mąstė apie pasaulio ateitį, knygą, parašytą Dievo tarno, kuris pamokslais ir raštais įspėjo daugelį žmonių, kad apsvarstytų savo gyvenimą ir mirtį. Šis Džozefo Aleino (Joseph Alleine) veikalas, turint omenyje dabartinių krikščionių supratimą, turbūt padės pirmiausia atnaujinti jų pačių tikėjimą ir tik tada taps paskata skelbti Evangeliją. Aleino tarnystė daro tokį poveikį tikrai ne pirmą kartą.

***
Knyga perteikia [...] tikrą puritoniškojo evangelizmo pavyzdį. Skirtingiems istorijos laikotarpiams būdinga vis kitokia kalba, kiekvienam žmogui suteiktos skirtingos malonės dovanos, tačiau nedvejodami galime pasakyti, kad joje išdėstytų principų turi būti laikomasi visada, kai skelbiama Evangelija. Skaitydamas šiuos puslapius, savo pažiūras suformavo ne vienas didis evangelistas.“ – Ištrauka iš Ijano Mario parašytos Biografinės įžangos

 

Ištrauka iš knygos

Klaidingai suprantamas atsivertimas

Velnias yra prikūręs daugybę atsivertimo klastočių: vienus suklaidina vienaip, kitus – kitaip. Apgavysčių misterijoje jis naudoja tiek išmonės ir gudrybių, kad, jei tik išmanytų, apgautų net išrinktuosius. Tad, norėdami ištaisyti šią itin pragaištingą klaidą tų, kurie galvoja, kad yra atsivertę, nors iš tiesų nėra, ir išsklaidytų rūpesčius ir baimes kitų, kurie galvoja, kad yra neatsivertę, nors iš tiesų yra, dabar parodysiu atsivertimo esmę, atskleisdamas ir tai, kas jis yra, ir tai, kas nėra. Pradėsime nuo antrojo dalyko.

Atsivertimas nėra vien krikščionybės išpažinimas. Krikščionybė yra daugiau nei pavadinimas. Jei įsiklausysime, ką sako šv. Paulius, ji „yra ne kalboje, bet jėgoje“(1 Kor 4, 20). Jeigu iš tiesų atsiversti reikštų vien liautis būti žydais ar pagonimis ir imti išpažinti krikščionybę (būtent taip daugelis supranta atsivertimą), ar būtų geresnių krikščionių, negu Sardų ir Leodikijos bažnyčių tikintieji? Jie visi buvo krikščionys savo išpažinimu, gyveno prisidengdami šiuo pavadinimu. Tačiau jie turėjo tik pavadinimą, todėl Kristus juos pasmerkia ir grasina, kad jie bus atmesti (Apr 3, 14-16). Kiek yra tokių, kurie šaukiasi Kristaus vardo, tačiau nesitraukia nuo neteisybės (2Tim 2, 19) arba skelbiasi pažįstą Dievą, o savo darbais Jį neigia (Tit 1, 16)? Ar Dievas priims tokius kaip iš tiesų atsivertusius? Argi? Kaip atsivertusius nuo nuodėmės, tačiau vis dar joje gyvenančius? Akivaizdus prieštaravimas. Iš tiesų, jeigu atsivertimui būtų pakakę vien žibintų, durys kvailosioms mergaitėms nebūtų užrakintos (žr. Mt 25, 12). Šventajame Rašte skaitome, kad ne tik išpažįstantys krikščionys, bet net ir Kristaus skelbėjai bei stebukladariai bus Dievo atmesti, nes yra piktadariai (Mt 7, 2-23).

Atsivertimas nėra per krikštą įgyjamas Kristaus ženklas. Ananijas ir Safyra, Simonas Magas buvo pakrikštyti kaip ir visi kiti. Daugelis šiuo klausimu klysta, klaidina kitus ir būna suklaidinti, įsivaizduodami, kad veiksminga Dievo malonė būtinai turi būti susijusi su išoriškai teikiamu krikštu, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus yra atgimęs – ne tik ritualine prasme, bet iš tiesų, deramai. Todėl žmonės mano, kad jeigu jau yra atgimę per krikštą, daugiau nieko nereikia daryti. Tačiau, jei iš tiesų tai būtų tiesa, tada visi pakrikštytieji būtų išgelbėti, nes Dievo išteisinimo ir išgelbėjimo pažadas duotas atsivertusiems ir atgimusiems (Apd 3, 19; Mt 19, 28). Ir tikrai, jeigu atsivertimas ir krikštas būtų tas pats, po mirties žmonėms užtektų parodyti tik krikšto liudijimą ir jie iškart, be jokios abejonės, būtų įleisti į dangų.
Trumpiau tariant, jeigu norint atsiversti ir atgimti, nereikėtų daugiau nieko – tik būti pakrikštytam, tai tiesiogiai prieštarautų Mt 7, 13-14 ir daugybei kitų Šventojo Rašto eilučių. Jeigu tai būtų tiesa, negalėtume sakyti „O ankšti vartai ir siauras kelias...“, nes, jeigu visi pakrikštytieji būtų išgelbėti, durys būtų nepaprastai erdvios, todėl galėtume sakyti: „Erdvūs vartai ir platus kelias veda į gyvenimą“. Jeigu tai būtų tiesa, ten įžengti galėtų iš karto tūkstančiai, o mes daugiau nebemokytume, kad net ir teisieji vos ne vos išgelbstimi, kad dangaus karalystė imama jėga, kad reikia stengtis ten patekti (1Pt 4, 18; Mt 11, 12; Lk 13, 24). Išties, jeigu šis kelias būtų toks lengvas, kaip daugelis įsivaizduoja, kad nereikia beveik nieko daugiau, tik pasikrikštyti ir sušukti: „Viešpatie, pasigailėk! – ir būsime išgelbėti, mums visai nereikėtų siekti, belsti ir grumtis, kaip to reikalaujama Dievo žodyje. Maža to, jeigu tai būtų tiesa, užuot sakę: Tik nedaugelis jį randa, - turėtume sakyti: „Tik nedaugelis jo neranda“. Mums daugiau nebereikėtų sakyti: kad daug pašauktų, bet mažai išrinktų (Mt 22, 14) ir kad net išpažįstančio Izraelio likutis bus išgelbėtas (Rom 9, 27). Jeigu ši doktrina būtų teisinga, kartu su mokiniais daugiau neklausinėtume: Kas tada gali būti išgelbėtas? – o sakytume: „Tada ar kas gali būti neišgelbėtas?“. Tada pakrikštytas žmogus, nors ir būdamas ištvirkėlis, keikūnas, gobšas ar girtuoklis, vis tiek paveldėtų Dievo karalystę! (1 Kor 5, 11; 6, 9-10).
Kai kurie į tai atsakys: „Nors per krikštą ir gavo atgimdančią malonę, visi tokie ilgainiui vėl nupuola ir turi būti atgimdyti, kitaip nebus išgelbėti“.
Atsakau: Pirma, dvasinis atgimimas ir išgelbėjimas yra neatsiejamai tarpusavyje susiję, kaip jau anksčiau sakyta. Antra, išeitų, kad dvasiškai atgimęs žmogus turi vėl iš naujo atgimti, o tai gana absurdiška. Jeigu įsivaizduojame, kad du kartus įmanomas gimimas iš malonės, turėtume tikėtis, kad žmogus ir fiziškai gali gimti du kartus! Trečia ir visų svarbiausia, nes tai veda prie dalyko, dėl kurio grumiuosi, - nors ir ką žmonės įgytų ar apsimestų įgyjantys per krikštą, jeigu po to jie lieka didžiai neišmintingi, bedieviai, vien išoriškai religingi, be dievotumo jėgos, jiems vis tiek būtina gimti iš naujo (Jn 3, 7), kitaip nepateks į Dievo karalystę. Taigi jie privalo labiau melsti už savo sielas, o ne kliautis atgimimu per krikštą.
Kaip matote, tenka sutikti, kad nors ir ko daugiau ar mažiau įgyjama per krikštą, jeigu žmonės akivaizdžiai nėra pašventinti, jie turi būti atnaujinti, juose būtinai turi įvykti visapusiškas ir galingas pokytis, kitaip jie neišvengs pragaro pasmerkimo. Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi! Nesvarbu, ar tai būtų krikštas, ar kitas jūsų įsivaizduojamas dalykas, sakau gyvojo Dievo vardu: jeigu kuris nors iš jūsų nesimeldžia ar niekina Dievą, ar yra kvailių bendrininkas (Pat 13, 20), kitaip sakant, jeigu nesi šventas, reiklus sau ir atsidavęs kitiems krikščionis, negali būti išgelbėtas (Hbr 12, 14; Mt 15, 14).

Atsivertimas nereiškia vien moralinio teisumo. Tai nepranoksta Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, todėl negali atvesti į Dievo karalystę (Mt 5, 20). Dar neatsivertęs Paulius buvo pasiekęs tokį teisumą, kad pagal Įstatymą laikytas nepeiktinu (Fil 3, 6). Net ir fariziejus galėjo sakyti: „Nesu plėšikas, sukčius, svetimautojas“ ir pan. (Lk 18, 11). Turi sugebėti Dievui parodyti šį tą daugiau, kitaip, nors galėsi pateisinti save, Dievas vis dėlto tave pasmerks. Nesmerkiu moralumo, tik įspėju vien juo nepasikliauti. Dievobaimingumas apima moralumą, kaip ir krikščionybė - humanizmą, o malonė - supratimą, tačiau neturėtume jų painioti.
Atsiversti – tai ne tik laikytis išorinio dievotumo taisyklių.
Žmonės gali turėti tam tikro dievobaimingumo, tačiau be jėgos (2 Tim 3, 5). Jie gali ilgai melstis (Mt 23, 14), dažnai pasninkauti (Lk 18, 2) ir mielai klausytis Žodžio (Mk 6, 20), daug tarnauti Dievui, aukoti daug brangių aukų (Iz 1, 11), tačiau iš tiesų nebūti atsivertę. Kad įrodytų, jog yra atsivertę iš tikrųjų, jie turėtų ne tik lankyti bažnyčią, duoti išmaldos, reguliariai melstis, bet iš savęs reikalauti kur kas daugiau. Nėra tokios išorinės tarnystės, kurios negalėtų praktikuoti veidmainis, net atiduodamas visą savo turtą vargšams pamaitinti, o kūną – sudeginti (plg. 1 Kor 13, 3).

Atsiversti nereiškia vien pažaboti sugedimą įgyjant žinių, laikantis teisės normų ar pakeliant negandas. 
Išsiauklėjimas dažnai ir lengvai yra supainiojamas su malone; tačiau, jeigu vien jo būtų gana, argi būtų kas nors geresnis už Jehoašą? Kol buvo gyvas jo dėdė kunigas Jehojada, jis daug tarnavo Dievui ir net ragino Jehojadą suremontuoti Viešpaties namus (2 Kar 12, 2. 7). Tačiau visa tai buvo vien puikiai išmokti dalykai, nes kai Dievas pasiėmė jo gerąjį mokytoją, paaiškėjo, kad Jehoašas it nuo grandinės nutrūkęs vilkas pasidavė stabmeldystei.
Trumpiau tariant, atsivertimas nėra nušvitimas, įtikinimas, paviršutinis pokytis ar dalinis pasitaisymas. Ir atsimetėlis gali būti apšviestas (Hbr 6, 4), ir Feliksas išsigando atsivertimo (Apd 24, 25), ir Erodas darė daug dievotų dalykų (Mk 6, 20). Viena yra, kai įtikintas žmogus ima jaudintis dėl nuodėmės, bet visai kas kita, kai nuodėmė yra nukryžiuojama į atsivertimą vedančios malonės. Daugelis, kai juos ima griaužti sąžinė dėl nuodėmių, pernelyg gerai galvoja apie save, apgailėtinai klaidingai manydami, kad būti įtikintam dėl nuodėmės jau yra atsivertimas. Jeigu iš tiesų taip būtų, atsivertusiu būtų galima laikyti net ir Kainą, kuris blaškėsi po pasaulį, nes jam nedavė  ramybės nuolatinė sąžinės graužatis; jam pavyko nusiraminti tik užsiėmus statybomis ir panašiais reikalais. Kiti mano, kad iš tikrųjų atsivertė vien dėl to, kad atsisakė maištingų kelių, atsiskyrė nuo blogos draugijos, atsikratė kokio nors geidulio, tapo blaivininkas ar pradėjo gražiai elgtis. Jie pamiršta, kad tarp pašventinimo ir gero elgesio yra milžiniškas skirtumas. Jie pamiršta, kad daugelis siekia patekti į dangaus karalystę ir jau beveik ją pasiekia, priartėja prie krikščionybės, tačiau ne iki galo. Kol yra sąžinės plakami, daugelis meldžiasi, klausosi, skaito ir susilaiko nuo pamėgtų nuodėmių, bet, nė nespėjus liūtui užmigti, jie vėl grįžta prie savo nuodėmių. Argi rastume religingesnių žmonių už žydus, ištiktus Dievo rankos? Tačiau vos tik negandos praeidavo, jie iš karto pamiršdavo Dievą. Galbūt ir tu atsisakei ilgai varginusios nuodėmės, šaliniesi bjauraus pasaulio purvo, bet vis dėlto nepakeitei kūniškos savo prigimties.
Gali paimti gabalą neapdoroto švino ir išlydęs suformuoti gražesnę kokio nors augalo ar gyvūno formą ar net suteikti žmogaus pavidalą ir bruožus, bet tai vis tiek bus švino gabalas. Taip ir žmogus gali patirti įvairiausių pokyčių: neišmanėlis – įgyti žinių, Dievo niekintojas – tapti civilizuotas ir net išoriškai religingas, bet vis dėlto likti kūniškas ir neatgimęs, nepakitusios prigimties.
Taigi, išgirskite, nusidėjėliai, klausykite, jeigu norite gyventi Kodėl sąmoningai apgaudinėjate save ar statote savo lūkesčius ant smėlio Žinau, kad ir Jam bus nelengva jūsų viltis išrauti su šaknimis. Juk tai negali jums patikti, tai nedžiugina ir manęs. To imuosi it chirurgas, brangiam draugui šalinantis apmirusią galūnę, žinodamas, kad privalau tai padaryti, nors ir skaudama širdimi. Bet, mylimieji, supraskite mane: aš tik pašalinu griūvantį namą, kuris pats savaime netrukus sugriūtų ir jus palaidotų po nuolaužomis, siekiu jo vietoje pastatyti šviesų, tvirtą ir patvarų rūmą, kuris stovės per amžius. „Bedievio viltis pražus“ (Pat 11, 7), Ak, nusidėjėli, geriau leiskis Žodžio įtikinamas dabar, kol dar laikas, išmesk iš galvos klaidingas ir apgaulingas viltis, kitaip mirtis atvers tau akis per vėlai, ir tik atsidūręs pragare tai suvoksi. Būčiau netinkamas ganytojas, be jokio tikėjimo, jeigu nepasakyčiau tau, kad pastatei savo viltis ant smėlio, kaip jau sakiau anksčiau, vis dar skęsti savo nuodėmėse. Leisk kalbėti atvirai ir sąžiningai. Ką atsakysi pasiteisindamas? Tai, kad apsivilkai Kristaus drabužį, kad vadiniesi Jo vardu, kad esi regimosios Jo bažnyčios narys, kad išmanai tikėjimo dalykus, esi apsišvietęs ir vykdai viską, ko reikalauja krikščionybė, dorai elgiesi, tave kamuoja sąžinės priekaištai dėl nuodėmių? Pasakysiu tau Viešpaties vardu: šie pasiteisimai niekada nebus priimti Jo teisme. Nors visa tai yra gerai, tačiau dar neįrodo, kad esi atsivertęs, todėl to nepakanka, kad būtum išgelbėtas. Ak, pažvelk atidžiai į šį reikalą ir nuspręsk pasikeisti kuo greičiau ir visiškai. Ištirk savo širdį, nenurimk, kol Dievas neatliks tavyje darbo iki galo. Privalai tapti nauju žmogumi, kitaip pražūsi.
Jeigu net tokie žmonės, galimas daiktas, yra neatsivertę, ką tada pasakytume apie bedievį? Šių pasvarstymų jis gali neišgirsti, vargu ar atkreips į juos dėmesį, tačiau, jei vis dėlto ką nors panašaus perskaitytų ar išgirstų, tegu žino, kad  Viešpats Kūrėjas jam sako, kad jis toli nuo Dievo karalystės. Juk net žmogus iš išmintingųjų mergaičių draugijos vis dėlto gali nebūti įleistas į dangų, o jei bendraus su kvailiais, tai jau tikrai bus sunaikintas. Žmogus gali elgtis teisiai, tačiau nebūti išteisintas Dievo akivaizdoje. Tada kas gi nutiks tau, o nelaimingas nusidėjėli, tau net sąžinė liudija, kad klysti savo darbais ir žodžiais? Jeigu net tie, kurie buvo apšviesti ir paskatinti išoriškai vykdyti šventas priedermes, vis dėlto eina į pražūtį, nes sustojo pakelyje iš tikro nepasiekę atsivertimo, kas gi bus su jumis, varganos šeimos, gyvenančios pasaulyje be Dievo? Kas gi nutiks jums, apverktini nusidėjėliai, kurių mintyse vargu ar yra vietos Dievui, kurie esate tokio neišmanymo, kad nesugebate net melstis, ar tokie lengvabūdžiai, kad nė nematote tam reikalo? Ak, atgailaukite ir atsiverskite, liaukitės nuodėmiavę, pakeiskite nuodėmes teisumu. Bėkite pas Kristų, kad jums atleistų, kad suteiktų atnaujinančią malonę. Atsiduokite Jam, gyvenkite su Juo šventai, kitaip niekada nematysite Dievo. O, kad išgirstumėte Dievo įspėjimus! Jo vardu dar kartą primygtinai jus raginu. Išgirskite pabarimą. Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite. Palikite bedievystę ir pasaulio geidulius, gyvenkite teisiai ir pamaldžiai. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantieji. Baikite piktus darbus, mokykitės daryti gera (Pat 1, 23; 9, 6; Tit 2, 12; Jok 4, 8; Iz 1, 16-17). Jeigu nepasikeisite, mirsite.

***

Be atsivertimo nėra išgelbėjimo! < ... >. O, Viešpatie, parink man akmenų iš upelio (1 Sam 17, 40. 45). Aš ateinu kareivijų Viešpaties Izraelio kariuomenės Dievo vardu. Kaip jaunasis Dovydas prieš Galijotą, aš einu grumtis ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, pasaulio tamsybių valdovais (Ef 6, 12). Šiandien Viešpats tesutriuškina filistinus, sugadina galiūno šarvus ir teatiduoda man iš jo rankų išvaduotus belaisvius. Viešpatie, parink man tinkamiausius žodžius, tinkamiausius ginklus; o kai aš įkišiu ranką į maišelį, išsiimsiu akmenį ir paleisiu jį iš mėtyklės. Tu nunešk jį į taikinį ir priversk jį pataikyti ne į kaktą, bet tiesiai į neatsivertusio nusidėjėlio širdį, priversdamas jį kristi ant žemės kaip Saulių iš Tarso (Apd 9, 4).

Kai kurie iš jūsų nežinote, ką turiu galvoje sakydamas „atsiverskite“, tuščiai mėginčiau jus įtikinti padaryti dalyką, kurio nesuprantate. Todėl jūsų pačių labui parodysiu, kas yra atsivertimas.
Kiti slapčia viliasi, kad Dievas jų pasigailės, bet patys nenori keistis. Šiems turiu parodyti, kaip svarbu yra atsiversti.
Dar vieni tikriausiai užkietina širdis, tuščiai tikėdamiesi, kad jau yra atsivertę. Jiems privalau parodyti neatsivertusiųjų požymius.
Bet yra ir tokių, kurie nejausdami pavojaus nieko nebijo ir gyvena taip, lyg miegotų laivo stiebo viršūnėje. Jiems turiu atskleisti neatsivertusiųjų tykančius pavojus.
Dar kiti nieko nedaro, nes nežino, kaip galėtų ką nors pakeisti. Jiems parodysiu, kaip atsiversti.
Pabaigoje, norėdamas atgaivinti, išdėstysiu atsivertimi motyvus.

                                                                                                                    Joseph Alleine „Patikimas vedlys į dangų“.

 

Knygą galima įsigyti Reformatų knygyne  Pylimo g. 31-16,  Vilniaus TŽ bažnyčios knygyne po pamaldų taip pat Krikšioniškame internetiniame knygyne:
http://elknygynas.lt/produktas/patikimas-vedlys-i-dangu-joseph-alleine/

 

Bendrinti: