.jpg)
Koheletas: gyvenimas – tai tuštybė, Jobas: gyvenimas – tai kančia, Giesmių giesmė: gyvenimas – tai meilė.
Per tris išmintingas filosofines Šventojo Rašto Koheleto, Jobo ir Giesmių giesmės knygas autorius prieš mūsų akis išskleidžia Dantės Dieviškąją komediją. Koheleto „tuštybė“ nusako pragarą. Jobo kančia – skaistyklą. O Giesmių giesmės meilė apdainuoja dangų.
Bet ši istorija vystosi mūsų gyvenimuose ir širdyse, čia ir dabar. Meilė yra geriausias atsakymas Koheleto ieškojimams, alternatyva tuštybei ir tikroji gyvenimo prasmė.
Gryniausias pasaulio auksas be Kristaus yra mėšlas. Bet su Kristumi paprasčiausias metalas yra virsta gryniausiu auksu. Pildosi alchemikų svajonė, bet dvasiškai, ne cheminiu būdu. „,Filosofinis akmuo, viską paverčiantis auksu, egzistuoja“. Tai Kristus. Su Juo skurdas yra turtas, silpnumas – galia, kančia – džiaugsmas, paniekinimas – šlovė. Be Jo turtas yra skurdas, galia – bejėgystė, laimė – kančia, šlovė – panieka.
Ištrauka iš knygos
Penki būdai, kaip paslėpti dramblį
Ir Saliamonas, ir šiuolaikinis pasaulis vienodai mato mūsų gyvenimus, nes šis pasaulis neturi atsakymo į svarbiausią ir akivaizdžiausią klausimą: Dėl ko visa tai? Kam mes čia esame?
Klausimas dydžio sulig drambliu. Kaip paslėpti dramblį? Šių laikų pasaulis sumanė penkis būdus.
1. Pramogos – pirmas ir veiksmingiausias būdas. Dramblį gali užstoti ir pelė, jei tik pelių daug. Egzistuoja tūkstančiai dalykėlių, kurie nukreipia dėmesį nuo paties svarbiausio. Esame tokie užsiėmę, kad net neturime laiko mąstyti.
2. Propaganda. Neturėdamas atsakymo į svarbiausią klausimą, šiuolaikinis pasaulis vadina jį įvairiai: „abstrakčiu“, „metafiziniu“, netgi „religiniu“ ir, svarbiausia, „asmeninės nuomonės reikalu“ (ir prašyčiau neprimesti man savosios. Tai jau būtų propaganda! Ne, Tai ir yra propaganda.) – tarsi realaus pasaulio prigimtis ir mūsų pastangos surasti tiesą apie gyvenimą, kurį gyvename šiame pasaulyje, būtų tik sapnas ir mūsų protų fantazija.
3. Abejingumas. Kas nors sušunka: „Žiūrėk, dramblys!“, o mes tiktai nusižiovaujame. Yra Dievas arba yra Niekas; šiaip ar taip, yra mirtis. Tai trys drambliai, o mums labiau rūpi pelytė. Jaučiame aistrą pinigams, seksui, ambicijoms, bet esame abejingi tam, ką visa tai reiškia. Esame specialistai – išmanome juodosios dėžutės jungiklius, krumpliaračius ar kitas ypatingas sudedamąsias dalis, bet esame abejingi visumai ir klausimui, dėl ko visa tai.
4. Laimės siekis, kurį Amerikos Nepriklausomybės deklaracija vadina viena didžiausių, neatimamų mūsų teisų, o Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge) laiko viena iš kvailiausių skleidžiamų idėjų, slepia dramblį, nes, rodos, dramblys nepadaro mūsų laimingų. Dramblys yra „negatyvus“, todėl reikėtų praktikuoti „pozityvaus mąstymo galią“ – „man viskas gerai, ir tau viskas gerai“ ir priimti save. Reikėtų šaukti „Taika, taika!“, nors taikos nėra, bet šaukdami tapsime laimingi. „Taip, Virginija, Kalėdų Senelis yra“ ir „ne, Virginija, žmonės nemiršta, jie tik „atsisveikina su pasauliu“, ir „ne, Virginija, visi tikybos mokytojai sutariam jog biblinė „Viešpaties baimė“ nėra išminties pradžia, bet pavojingas prietaras, kurį reikia iš jaunų protų išrauti, kad nekiltų pavojaus ugdant gerai prisitaikiusius šio pasaulio karalystės piliečius.
5. Galiausiai pagrindinė šių dienų filosofijos kryptis – subjektyvumas bukina tiesos smeigtuką, kad jis nepradurtų laimės balionėlio, atsukdama jo smaigalį į save: tiesa yra tai, kuo tiki, kas yra „tikra tiesa“, bet ne man. Geriausia dramblį slėpti primerkiant akis, žaidžiant slėpynių ir nuolat užsimerkiant. Taip klausimą „koks yra tikrasis summum bonum , kokia yra tiesa apie gėrį?“ paverčiame klausimu „kokios yra mano vertybės, kas svarbiausia mano gyvenime?“ „Gėrį“ sumenkiname iki vertės, vertę – iki vertybių, vertybes iki „mano vertybių“. O etika sumenkinama iki „vertybių aiškinimosi“. Tada drįstame nuoširdžiam gyvenimo tyrinėtojui, kaip Saliamonas (Mozė ar šv. Paulius) rėžti: „Kokią teisę turi primesti man savąsias vertybes?“
Kodėl kalbame tokias nesąmones? Kodėl dramblį verčiame pelėmis, o kosmines tiesas – asmeniniais pasirinkimais? Nes bijome dramblių. Galbūt nepavyks ant jų užlipti ir joti, gal jie mus sutryps. Tad sumenkiname juos. Tą patį darome su religija ir filosofija. (Mūsų džiunglėse yra ne vienas dramblys, tik mums dar nepavyko visų jų uždaryti į narvus, demitologizuoti viso pasaulio, nuo puikaus naujo pasaulio* mus vis dar skiria viena ar dvi kartos.)
____________
* Tai aliuzija į A. Huxley antiutopiją Puikus naujas pasaulis (Brave New World).
Piteris Kryftas (Peter Kreeft) dėsto filosofiją Bostono koledže. Yra paskelbęs daugybę straipsnių ir knygų. Lietuvių kalba leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ yra išleidusi šias jo knygas: Malda pradedantiesiems, 2006; Tave mylintis Dievas, 2006; Angelai (ir demonai). Ką mes iš tikrųjų žinome apie juos?, 2008; Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų…, 2009; Kol dar neišėjau, 2010; Grįžti prie dorybių, 2011.
Knygą galima įsigyti internetiniame krikščioniškajame knygyne:
http://elknygynas.lt/produktas/peter-kreeft-trys-gyvenimo-filosofijos/
