Mūsų redakciją pasiekė net du atsiliepimai apie šią knygą, tad juos ir siūlome jūsų dėmesiui.
Pastorius P. Skacero savo knygoje atsako į klausimą, kas yra emocinė branda ir kaip ji susijusi su dvasine branda. Tai labai aktualus klausimas, ypač seniau tikintiems krikščionims, kurie daug metų tiki Kristumi ir nuoširdžiai jį myli, meldžiasi ir tarnauja, tačiau kai kurios jų gyvenimo sritys visiškai nesikeičia - jie nemoka bendrauti, spręsti konfliktų, yra įžeidūs, manipuliuoja kitais žmonėmis, juos teisia, bijo sakyti tiesą, yra sarkastiški ir pan. Savo kelionėje su Kristumi galime įstrigti viename iš mokinystės etapų ir nežengti į priekį. Tiesiog užsisklendžiame, ir mūsų širdies dirva tampa kieta.
Savo knygoje pastorius P. Skacero labai atvirai pasakoja apie save, kaip būdamas 47-erių metų, praregėjo, kad jo ilgametė tarnavimo patirtis ir gebėjimai nepakeitė jo kai kurių neigiamų elgesio modelių įvairiose gyvenimo srityse, kitaip tariant emocinio nebrandumo. Tai įsišakniję, iš tėvų paveldėti elgesio modeliai, tolinantys nuo Kristaus. Norint kažką pakeisti, reikia radikalių priemonių - tai yra priešnuodžio - emocinės brandos ir kontempliatyviojo dvasingumo. Knygoje pateikiama daugybė patarimų, kaip tai pasiekti, kokiu keliu eiti, kad pasiektume emocinę brandą Kristuje - įsišaknytume Dievo meilėje, nebijotume ir neneigtume savo jausmų ir naujai atrastume Dievo gailestingumą. Tada gynybinės sienos griūna - pradedame ir su žmonėmis, ir su Dievu kitaip bendrauti - pereiname nuo mažo vaiko nuostatos „duok man, duok man“ prie brandesnio bendravimo būdo, kai džiaugiamės vien tik būdami su Dievu ir klausydami Jo tyloje ir vienumoje.Tikroji kelionė į emociškai brandų dvasingumą prasideda nuo įsipareigojimo leisti sau jausti. Dievo Žodis atskleidžia, kad Dievas irgi turi jausmus ir emocijas. Daugelis patiria sunkumų sukilus „kebliems“ jausmams, pavyzdžiui, pykčiui, įniršiui, liūdesiui, susierzinimui. Nesąmoningai šiuos jausmus neigiame, nes jie tarsi „neteisingi“, bijome neva nusidėti ir meluojame sau, kad nieko nejaučiame, taip neigdami savo žmogiškumą. Autorius bando rasti pusiausvyrą tarp Dievo valios ir žmogiškų emocijų. Emocijos gali būti ir kūno troškimai, bet per jas gali kalbėti Dievas. „Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias“ (1Jn. 4-1). Dievas trokšta, kad bręstume mokydamiesi atpažinti, kaip Jis kalba ir veda mus per mūsų jausmus. Taip pat ir savęs negalime pažinti, jei bijome savo jausmų. Turėtume klausti Dievo, kodėl taip skaudžiai reaguojame į kai kuriuos įvykius ar aplinkybes, kokios tų jausmų šaknys. Nėra lengva atsigręžti į praeitį, bet Dievas gydo ir taip mus brandina.
Knygoje pabrėžiama, kad norint tobulėti, būtina atsisakyti tam tikro senojo gyvenimo būdo, kurio išmokome iš savo tėvų šeimos (elgesio su priešinga lytimi, pinigais, konfliktų sprendimo ir pan.). Taip pat knygoje aprašoma, kaip Dievas veda per tamsią sielos naktį ir daro savo darbą mumyse.
Nedaug žmonių sąmoningai planuoja, kaip ugdyti savo dvasinį gyvenimą. Dauguma krikščionių negyvena tikslingai, jie veikiau funkcionuoja tarsi autopilotu valdomi automobiliai. Perpildytos darbotvarkės, triukšmas, skubėjimas, iš visur plūstanti informacija ir nerimas didina gyvenimo tempą. Kaip išsilaikyti pasaulio vandenyne be gyvenimo su Dievu plano? Autorius tokį planą vadina gyvenimo regula ir pateikia daug jo variantų, apimančių visas gyvenimo sritis - maldą, poilsį, darbą, santykius. Knygoje jis kviečia mus į kelionę, kurioje kiekvienas išsiaiškinsime, kurioje gyvenimo srityje mums reikia daugiausiai pasidarbuoti.
Šioje knygoje apžvelgiama ir tam tikra dvasinė praktika - tai liturginės valandos, regula, šabo laikymasis. Knyga turi ir pratybų knygelę, skirtą studijoms grupėse arba asmeniškai. Pratybos padės kiekvienam atrasti savo gyvenimo su Dievu ritmą, kuris yra būtinas norint šiandieninėje kultūroje ugdyti nuoširdų dvasingumą.
Daiva Širkaitė
-----------------
Dietrichas Bonhoefferis yra pasakęs: „Kristus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis“ („Pasipriešinimas ir nuolankumas. Laiškai ir užrašai iš nelaisvės“). Kaip labai to norėtume! Kaip norėtume būti vientisi, atspindėti visuminį, tobulą žmogų - kaip Kristus. Deja… Mūsų gyvenime yra Dievo karalystei nepriklausančių patirčių, emocijų, veiksmų ir praktikų. Galbūt kartais sąmoningai apie tai nekalbame ar net neleidžiame sau galvoti; o galbūt norėtume, bet tai neįprasta mūsų aplinkoje. Kad ir kaip bebūtų - Peteris Scazzero rašo būtent šia tema.
Italų kilmės amerikietis Peteris Scazzero, apie dvidešimt metų tarnauja vyresniuoju pastoriumi daugiakultūrėje „Naujojo gyvenimo“ bažnyčioje Niujorke. Kaip teigia autorius, „šios knygos tikslas nėra informuoti - ja siekiama pakeisti jūsų gyvenimą“. Jo paties kelionė emociškai brandaus dvasingumo link prasidėjo tada, kai žmona Džerė nusprendė palikti Peterio vadovaujamą bendruomenę. Ji buvo giliai nuliūdusi ir pasakė vyrui, kad tokiu vadovu kaip jis neverta sekti. Peteris šį gyvenimo momentą vadina esminiu, nes žmona, matydama jo kaip vyro, sutuoktinio ir pastoriaus gyvenimo nevienalytiškumą, paskatino jį imtis permainų.
Knygos pavadinimas gana greitai iškelia klausimą, o kas gi yra tas emociškai brandus dvasingumas. Į jį bandoma atsakyti visoje knygoje, tad atradimo džiaugsmą palieku jums. Visų pirma autorius kviečia suvokti emociškai nebrandų dvasingumą, pasireiškiantį kasdienėse situacijose. Nebrandūs esame tuomet, kai, pavyzdžiui, ignoruojame pyktį, baimę ar liūdesį; kai gyvename nepaisydami ribotumo ar užuot buvę su Dievu kažką dėl Jo darome ir kt. Autorius kviečia Dievo šviesoje suvokti šiuos dalykus ir sujungti juos su kontempliatyviuoju - maldos - gyvenimu, nes būtent malda yra bet kokio veiksmo šaltinis.
Knygoje apskritai atkreipiamas dėmesys į savo tikrąjį „aš“. Evangelikų kultūrai tai nėra įprasta - skamba pernelyg abstrakčiai, psichologizuotai ar netgi egoistiškai. Tačiau tai esminga - pats Jėzus savo pavyzdžiu parodė, kaip svarbu yra suvokti savo tapatybę Dieve ir būti jai ištikimiems. Ši tapatybė įtraukia ne tik tai, kad esu atpirktas ir mylimas, bet ir tai, kad esu unikalus, vienintelis, apdovanotas, pašauktas ir laisvas būti savimi; būti savimi neretai gali reikšti nuvilti kitus, kurie primeta mums savus lūkesčius. P. Skazzero kalba apie pagundas, kurias Jėzus patyrė dykumoje: esu tai, ką darau; esu tai, ką turiu; esu tai, ką apie mane galvoja kiti. Bet Jėzus užtikrintai pasakė „Ne!“. Tai buvo įmanoma, nes Dievas Tėvas prieš tai, Jėzui dar nepadarius jokio stebuklo, jokio darbo, ištarė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi...“. Viešpats gėrisi mumis ne dėl to, ką darome, bet dėl to, kas esame. Kad tiesiog esame! Tai apverčia bet kokius mastelius...
Viena iš svarbiausių knygos minčių yra tai, kad emocinio asmenybės gyvenimo negalima atskirti nuo dvasinio gyvenimo - jie bręsta drauge. Negaliu džiaugtis, kad puikiai tarnauju ar gerai išmanau Raštą, jei destruktyviai reaguoju į stresines situacijas ar gyvenu nuolat save kaltindamas. Juk Kristui rūpi visuminis žmogus. Tad ši knyga apie drąsą - drąsą būti savimi arba bent jau išdrįsti šauktis Dievo apvalymo, išgryninimo, kad nukristų nuo mūsų tas kitų ir mūsų pačių melas apie save - kokie esame ir kokie nesame, kokie niekada nebūsime ar apskritai net nesame pašaukti būti.
Be jau išvardintų temų knygoje paliečiamos ir tokios: „kaip įveikti praeities galią“, „kaip atsisakyti galios ir kontrolės“, „kaip sustoti ir pajusti amžinybės dvelksmą“ ir kt. Galiausiai - „kaip mylėti Kristų labiau už viską“. Pati savaime tai nėra stebuklinga knyga, tačiau ji tarnauja kaip puiki priemonė norintiems Dievo šviesoje pamatyti giliausius savo sluoksnius - tai, kas slypi po „ledkalnio viršūne“ (o slypi daug!). Man ši knyga kalba apie Dievo galią gydyti mūsų suluošintus gyvenimus, gydyti mus kaip asmenybes, vyrus ir moteris, netobulus Kristaus mokinius. Tad joje galime aiškiai matyti vieną iš pagrindinių Bažnyčios pašaukimų - skelbti gydančią, laisvinančią ir statydinančią Kristaus galią.
Knygą sudaro dešimt skyrių, kiekvienam iš jų rekomenduojama skirti ne daugiau kaip vieną savaitę. Knyga puikiai tinka tiek asmeninėms studijoms, tiek mažoje grupelėje. Be to, jos gale rasite pratybų knygelę, ji padės geriau įsisavinti skaitytą medžiagą ir pritaikyti ją sau. Anot knygos autoriaus, „negalime duoti to, ko neturime“. Tad tegul Viešpats skaitant atveria, gydo, keičia ir pripildo mus, kad turėtume ką duoti savo šeimoms, draugams, bendruomenėms, visuomenei! Tiesa, būkite pasiruošę, kad žlugs mažiausiai viena iliuzija - jog esate emociškai ir dvasiškai brandus.
Akvilė Širvaitytė
_64x64_9de.jpg)
