Žmonėms, kurie prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir dalijasi prisiminimais apie nacių okupacijos metais žydus gelbėjusią ir jiems padėjusią olandų ten Bom šeimą bei Korės ten Bom veiklą pokario metais komunistinėse šalyse, dažnai bejėgiškai skėsteli rankomis: „Mes niekada neįsprausime Korės ten Bom į knygą, – sako jie. – Ji pati yra kaip knyga.“
1837 metais Korės ten Bom senelis Harleme, vos už 20 km į vakarus nuo Amsterdamo, atidarė laikrodžių parduotuvę, kuri, praėjus šimtmečiui, tapo prieglobsčiu žydams. Korės tėvas buvo antros kartos laikrodininkas, o pati Korė ten Bom – pirmoji moteris Olandijoje, turėjusi laikrodininkės licenciją.
Visa Korės ten Bom šeima priklausė evangelikų reformatų bažnyčiai, labai mylėjo Dievą, Šventąjį Raštą ir žmones. Šios šeimos namų durys buvo atvertos visiems, kuriems tik reikėjo maisto ar kitokios pagalbos. Nacių persekiojamus žydus ten Bom šeima slėpė savo namuose, kur Korės pažįstami architektai įrengė slaptą kambarį – slėptuvę. Įkvėpta tėvų meilės ir pagarbos žydų tautai, prisidengdama laikrodininkės profesija Korė ten Bom Olandijoje sukūrė pasipriešinimo naciams tinklą.
Paveikus šeimos tikėjimas neliko nepastebėtas. 1944 m. vasario 28 d. gestapas atliko kratą ten Bom namuose – naciai tikėjosi suimti tuose namuose besislapstančius žydus. Tačiau visiems namuose buvusiems žydams bei pasipriešinimo dalyviams pavyko pasiekti slaptą kambarį ir likti nepastebėtiems. Tada gestapas suėmė visus dešimt ten Bom šeimos narius. Po kelių dienų septyni iš jų buvo paleisti, bet Korė, jos sesuo Betsė ir jų tėvas Kasparas buvo nacių išsiųsti į Ševeningeno kalėjimą. Korės tėvas mirė po dešimties dienų, o pati Korė ir jos sesuo Betsė Ševeningeno kalėjime liko iki 1944 m. birželio mėn., o vėliau jos buvo išsiųstos į Ravensbruko koncentracijos stovyklą šiaurės Vokietijoje.
Koncentracijos stovykloje seserys Korė ir Betsė slapčia skaitė Naująjį Testamentą. „Skaityk toliau, – tarė Betsė. – Tai ne viskas.“ „O, taip: Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje... (1 Tes 5, 16–18). Už viską dėkokite! - Tai daryti mes galime. Galime tiesiog dabar pradėti dėkoti Dievui už viską šiame naujame barake!“ Pažvelgiau į Betsę, paskui apsidairiau po tamsią, pridvokusią patalpą. „Už ką gi?“ – pratariau. „Už tai, kad esame kartu.“ Prikandau lūpą. „O taip, Viešpatie Jėzau!“ „Už šitą knygą, kurią laikai rankose.“ Pažvelgiau į Bibliją. „Taip! Dėkui Tau, brangusis Viešpatie, kad nebuvo inspekcijos, kol mes esame čia. Ačiū Tau už visas moteris šioje patalpoje, kurios šios knygos puslapiuose sutiks Tave.“ „Taip, – tarė Betsė. – Ačiū ir už tokį susigrūdimą čia - taip apie Tave išgirs dar daugiau moterų!“ Ji viltingai pažvelgė į mane. „Kore!“ – paragino ji. „Gerai. Dėkoju Tau už prikimštus, dūstančius, perpildytus barakus.“ – „Ačiū Tau, – ramiai tęsė Betsė, – už blusas ir už...“ – „Už blusas?! To jau per daug. Betse, net Dievas neprivers manęs dėkoti už blusas.“ – „Už viską dėkokite, – pacitavo ji. – Nesakoma: „Dėkokite tik už malonius dalykus. Blusos yra šios vietos, kur Dievas mus įkurdino, dalis.“ Ir taip mes stovėjome tarp gultų ir dėkojome už blusas. Bet šįkart aš buvau įsitikinusi, kad Betsė neteisi.“
Per visą įkalinimo laikotarpį Korė ir Betsė padėjo kitoms kalinčioms moterims susipažinti su Biblija ir skleidė Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią. Skelbdamos Dievo žodį, seserys rodė į begalinę Dievo meilę ir Jo gailestingumą. Jos suprato, kad „tuomet, kai mūsų pasaulis darėsi keistesnis, vienas dalykas tapo aiškesnis. Tai priežastis, kodėl mudvi čia buvome. Kodėl kentėti turėjo kiti, mums nebuvo parodyta. O mes nuo ryto iki nakties, jei tik nebūdavome rikiuotėje, skaitydamos Bibliją sudarėme vis platėjantį pagalbos ir vilties židinį. Tarsi benamiai, susispietę apie liepsnojančią ugnį, mes rinkomės apie ją, paskirdamos savo širdis jos šilumai ir šviesai. Kuo tamsesnė aplink mus darėsi naktis, tuo šviesiau, tikriau ir gražiau degė Dievo žodis. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? (Rom 8, 35). Ne, visur kur mes esame daugiau nei nugalėtojos per Jį, kuris mus mylėjo... Daugiau nei nugalėtojos... Tai buvo ne noras, tai buvo faktas. Mes tai žinojome, patyrėme tai kiekvieną minutę – varganos, nekenčiamos, alkanos. Mes esame daugiau nei nugalėtojos. Ne „mes būsime!“, bet „Mes esame!“
Paliestos seserų skelbiamos Evangelijos žinios, daugelis Ravensbruko koncentracijos stovykloje kalinčių moterų priėmė Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją. 1944 metų gruodžio pabaigoje Korės sesuo Betsė mirė ir iškeliavo pas savo dangiškąjį Tėvą.
Abi seserys buvo daugybės stebuklų, įvykusių Ravensbruke, liudininkės, tačiau ypatingas stebuklas buvo tai, kad Korė ten Bom iš koncentracijos stovyklos buvo išleista dėl kalėjimo administracijos klaidos. Daugelis Ravensbruke likusių moterų mirė dujų kamerose.
Išėjusi iš kalėjimo, Korė ten Bom keliavo po pasaulį ir pasakojo apie savo patirtį nacių stovyklose. Šis pasakojimas buvo Jėzaus Kristaus meilės ir Jo gailestingumo liudijimas šiam puolusiam pasauliui. Gyvenimas koncentracijos stovyklose buvo siaubingas, o patirtos kančios – nenusakomos. Žmonių, pasakojusių istorijas iš tų vietų, veidai būdavo iškalbingesni nei jų žodžiai: skausmingos akys, virpantys kūnai, drebančios rankos. Tačiau Korė ten Bom, dalindamasi prisiminimais iš tų laikų, atrodydavo kitaip: jos veidas spinduliuodavo meile, taika ir džiaugsmu – Korė skelbė išgelbėjimo ir atleidimo skriaudėjams žinią. „Jūs niekada nesužinosite, kad Kristus yra viskas, ko jums reikia, kol Kristus jums netaps viskuo, ką turite“, – sakė Korė ten Bom.
Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto (2 Sam 22, 3).
Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes Viešpats Jahvė yra amžina stiprybė (Iz 26, 4).
Korės ten Bom šeimos draugai Džonas ir Elizabeta Šeriliai, dalindamiesi prisiminimais apie šią moterį, sako: „Visą laiką mūsų nepaliko ypatingas jausmas, kad žvelgiame ne į praeitį, bet į ateitį. Tarsi tie žmonės ir vietos kalbėtų mums ne apie dalykus, kurie jau įvyko, bet apie pasaulį, kuris mūsų laukė. Mes pasijutome jau šiuo metu besivadovaujantys dalykais, kurių išmokome iš jos:
- kaip įveikti išsiskyrimo skausmą;
- pasitenkinti tuo, ką turi;
- kaip išlikti, kai gresia pavojai;
- kaip Dievas gali panaudoti silpnumą;
- kaip elgtis su sunkiais žmonėmis;
- kaip drąsiai žvelgti į mirtį;
- kaip mylėti savo priešus;
- ką daryti, kai blogis laimi;
- kaip atleisti visiems.
Mes aptarėme su ja, kaip visa, ką ji prisiminė, pritaikyti praktiškai, kaip jos atsiminimai padeda išspręsti problemas, su kuriomis mes susiduriame čia ir dabar.
„Bet tam ir yra praeitis! – kalbėjo ji. – Kiekviena Dievo mums duodama patirtis, kiekvienas Jo į mūsų gyvenimą atsiųstas žmogus yra tobulas paruošimas ateičiai, kurią mato tik Jis“.
Korė ten Bom mirė Kalifornijos valstijoje 1983 m. balandžio 15 d., per 91-ąjį savo gimtadienį. Žodžiai ant jos antkapio skelbia žinią: „Jėzus yra Pergalė.“
Viešpats yra ne tik Karalius, bet ir Gelbėtojas. Prisiimdamas bausmę už mūsų nuodėmes, Jis iškentė viesulus ir audras. Jis yra mus apsauganti amžiais tverianti Uola. Viešpats ir šiandien yra tikinčiųjų prieglobstis, jų priebėga.
Knyga „PRIEGLOBSTIS“ tapo tarptautiniu bestseleriu. 1975 metais Bilio Gremo evangelistinė asociacija pagal šią knygą sukūrė kino filmą „Prieglobstis“.
Filmą (rusų kalba) galima žiūrėti, paspaudus šią nuorodą:
http://god-tv.ru/%D0%A3%D0%B1%D0%B5%D0%B6%D0%B8%D1%89%D0%B5-%D1%81%D0%BC%D0%BE%D1%82%D1%80%D0%B5%D1%82%D1%8C-%D0%BE%D0%BD%D0%BB%D0%B0%D0%B9%D0%BD
Knygos ir filmo pristatymą parengė Vilija Senulytė
_64x64_9de.jpg)
