Ir tai puiku. Plaukioti upėmis vilioja...
O pristatydama šią knygą negaliu neprabilti apie jos autorę. Susipažinti teko daugiau nei prieš metus organizuojant Poezijos vakarą.
Nustebino... Begaline šiluma, įsiklausymu, dėmesingumu. Rodos, tik minutę kitą pasikalbėjai, laiką ir susitikimo vietą derinai, o pasijutai apkabintas, šiltai apklotas ir dar apkamšytas. Kad ir vidury dienos.
Neseniai su vienu kolega geranoriškai juokavom apie bendrą pažįstamą - gydytoją, gyvenančią už jūrų marių. Vos užsimink jai apie savo ligą, tai ji ne tik patarimų (puikių) prirašys, bet ir išsiųs papildų visą dėžę - tų, kurių Lietuvoje nėra. Pasirodo, vis dar yra žmonių „antikvarų", kurių gerumas ir dosnumas liejasi per kraštus. Net bijai tą gerumo „kubilą" pajudinti, kad nešliūkštelėtų per daug...
Romualda (beje, irgi medikė) - kupina to, rodos per kraštus besiliejančio dvasingumu prisodrinto žodžio...
O taip pat nesuvaidinto nuoširdumo, nekuklios savikritikos bei humoro jausmo besidalindama su klausytojais ne tokiu jau lengvu kasdienybės puslapių turiniu. Ji tarytum dar vienas gerumo „bankas", į kurį bet kada galėtum atsibelsti pagalbos, paguodos, padrąsinimo - ir visai ne skolon, bet be jokių įsipareigojimų, palūkanų, dovanai pasiimti... Jos žodžiai dvasinį organizmą veikia ne prasčiau, nei tie išskirtiniai papildai kūnui. Tad norisi padėkoti Dievui, jog Romualda kuria eiles, - kad apkabintas, šiltai apklotas ir apkamšytas pasijustų ne tik tas, kuris gavo laimės pabendrauti, bet ir tas, kuris atsiverčia jos knygą. (Nenustebčiau, jei paskaitęs atsiverčia ir pats...)
Beje, paruoštą labai kruopščiai - joje ne tik eilėraščiai, bet ir daugybė citatų - aišku, tam, kad neduok Die nenutiktų taip, jog žmogus nesuras, ko ieškojo savo sielai...
Todėl nestebina, jog šis leidimas - jau antras, pakartotas.
„Nesipykit, keliaujantys paukščiai" - tai nuoširdus kvietimas tapti geresniais, labiau mylinčiais ir jautresniais, dažniau atleidžiančiais nei pykstančiais, dorai ir atsidavusiai dirbančiais, neveidmainiškai mylinčiais Dievą ir savo artimą - tai yra kiekvieną, kurį sutinkame savo kely.
Atsivertus šią knygą pajunti, jog srovė tave neša viena kryptimi - dievop...
Todėl kai noriu pabūti prie Viešpaties kojų, kai noriu įsiklausyti į tylą Dievo Akivaizdoje - atsiverčiu ir šią knygą.
Iš ko poezija?
Iš to, ko sklidina širdis,
Ir iš vaivorykštės - Dangaus malonės lanko,
apjuosiančio margų dienų peizažą,
iš Viešpaties gerumo rankų,
iš kmynų ir čiobrelių muzikos,
iš mūsų skausmo Žemėj - didelio
ir džiaugsmo mažo,
iš kasdienybės dulkių, ašarų skaidrių,
iš mirksnių meilės nemarių;
iš to, kai paukštį vėl atgijusį matai,
kuris gyvenimo džiaugsmu sparnuotas kyla,
ir, perskrodęs abejingumo tylą,
vėl sklando viltyje aukštai... <....>
(R.Adomaitytė-Chabarina)
Knygą galima įsigyti čia:
http://knygynas.btz.lt/nesipykit-keliaujantys-pauksciai.html
_64x64_9de.jpg)
