Ričardai, parašei ir išleidai knygą. Kaip tau į galvą atėjo tokia mintis?
Į galvą tokia mintis atėjo netyčia. Kadaise esu gavęs kvietimą dirbti viename jaunimo žurnale. Redaktorė skyrė vieną atvartą, kuriame rašiau apie seksą, meilę, draugystę, įsimylėjimą ir kitas nelaimes. Po vienerių leidybos metų susikaupė neblogas rinkinukas tekstų šia tema.
Tavo knyga vadinasi „Meilės pamokos" - ar tai reiškia, kad meilės reikia mokytis, o dvejetukininkai lieka po pamokų?
Ar reikia meilės mokytis - tai klausimas, iki šiol aptarinėjamas filosofų, psichologų bei teologų. Visgi didelę įtaka šiems „mokslams" turi tėvų santykiai (kaip tėtis myli mamą) ir dominuojanti meilės kultūra (apie ką kalba žiniasklaida, apie ką dainuojama, kokia meilės prasmė sudedama į knygas ir t. t.).
Kita pavadinimo dalis skamba: „Kad nemylėtume kaip idiotai". Ką reiškia būti idiotu meilėje?
Būti idiotu, reiškia manyti, kad meilė tai toks daiktas, kuris, tau einant gatve, netyčia užgriūna ant gležnų pečių, o tu po to net neįsivaizduoji, ką su ta našta daryti. Meilė gali ir turi būti mūsų sąmoningas pasirinkimas. Scotas Peckas yra pasakęs: „Mes neprivalome mylėti. Mes pasirenkame mylėti." Taigi, mylėti protingai, vadinasi, pažinti, suprasti, sąmoningai pasirinkti ir likti ištikimam tam pasirinkimui. Tokiai meilei reikia nemažai pastangų.
Kokio amžiaus grupei skirta ši knyga?
Knygą skyriau 16 - 26 metų jaunimui. Šis amžiaus dešimtmetis paprastai būna pats reikšmingiausias, nes žmogus baigia mokslus, renkasi profesiją, sukuria šeimą ir pan. Tad meilės, draugystės reikalai būna ypatingai aktualūs.
Ar tik šiame amžiaus tarpsnyje būdinga mylėti kaip idiotui?
Taip. Patikslinu: jausmų nepastovumas, daugkartiniai įsimylėjimai, perdėtas rūpestis savimi - tai paauglystės bruožas. Vienas iš ženklų, nurodančių paauglystės pabaigą, yra gebėjimas sukurti pastovius draugystės ir meilės santykius. Kai kam paauglystė gali tęstis labai, labai, labai ilgai.
Kiek žinau, pats daug važinėji po Lietuvos mokyklas, kalbi jaunimui apie meilę, intymaus gyvenimo klausimais. Ko tu pats išmokai per šias paskaitas?
Pagrindinė pamoka, kurią pats išmokau, o tiksliau kurios mane moko mano jaunieji klausytojai, - tai nuoširdumas ir atvirumas. Jie tikrai tiki, gerbia ir pasitiki suaugusiais. Paskaitose pajausdavau tokią labai keistą akimirką: „Štai dabar galiu sakyti bet ką - manimi vis tiek patikės". Tai rodo, kad mokiniai turi labai daug klausimų ir labai mažai atsakymų ir ieško jų. Vadinasi, pedagogo atsakomybė už tai, ką jis kalba, yra labai svarbi, bet dar svarbiau yra tai, kas yra pedagogas, kai jis kalba. Kartą, mokytojo dienos proga, gavau dvyliktokų atviruką su tokiu įrašu: „Didžiausią įtaką mums padarė ne tai, ką mums kalbėjote, bet tai, koks buvote su mumis".
Kokių klausimų dažniausiai susilauki per šias paskaitas?
Per paskaitas ir susitikimus dažniausiai susilaukiu spengiančios tylos. Tyla rodo du dalykus: arba visi jau miega, arba labai įdėmiai klausosi. Bet klausimas - rekordininkas, ko gero, būtų toks: „O kaip jūs pats išgyvenote tuos dalykus?". Labai retais atvejais negaunu tokio klausimo. Tai dar kartą rodo, kad jaunuoliams rūpime tiek pat, kiek ir jie rūpi mums. Mes jau esame ten, kur jie dar tik eina. Todėl manau, kiekvienas turėtume ką papasakoti iš savo jaunystės.
Ar yra kokia nors žinia apie meilę, kuri gal net šokiruoja tavo klausytojus?
Šokiruoti man patinka, tik nežinau, ar visada pavyksta. Galų gale, ne to siekiu. (Nors, prisipažinsiu - siekiu šokiruoti, noriu sujaukti jų ramų nuodėmingą gyvenimą.) Bet manyčiau, kad vartotojiškumo fone gana stipriai kontrastuoja mintis, kad Meilė - tai darbas. Sunkus, ilgas, pastovus darbas. Arba kita mintis, pasakyta psichologo J. McDowello: ?Žodis MEILĖ yra rašomas taip: LAIKAS". Parduotuvėje gali paragauti salotų, o nepatikusius batus gali gražinti, ir tai yra puiku, bet kai toks pat požiūris pradeda dominuoti santykiuose, tada tai didelis vargas.
Kas tave labiausiai jaudina, žvelgiant į šių dienų jaunimą?
Gal būt nustebinsiu, nes nejaučiu nerimo (aš ramus). Tiksliau, viskas yra gerai su mūsų jaunimu. „Mūsų pasaulis pasiekė paskutinę stadiją. Vaikai nustojo klausyti tėvų. Matyt, pasaulio galas ne už kalnų," - šis sakinys buvo neseniai perskaitytas 3000 metų senumo puode, kuris rastas Babilonijoje. „Aš prarandu bet kokias viltis dėl mūsų šalies ateities, jei šiandieninis jaunimas rytoj imtų valdyti ir tvarkyti šalį," - o šią frazę pasakė Heziodas, VII amžiuje prieš Kristų. Taigi manau, kad mūsų jaunimas yra normalus. Kaip ir visais amžiais. Daugiausiai mane jaudina negatyvus suaugusiųjų požiūris į dabartinį jaunimą.
Pats lankai bažnyčią, esi jos narys. Kokius skirtumus pastebi (jei pastebi) tarp tikinčio ir netikinčio jaunimo?
Atsakymas paprastas. Tikintis jaunimas yra tikintis, o netikintis - ne. Skirtumų kol kas nematau. Visi susiduria su tom pačiom problemom ir iššūkiais, tik skiriasi reakcijos ir sprendimo būdai.
Grįžkime prie knygos. Kiek kartų ji buvo išleista?
Knyga buvo išleista tris kartus, bendras tiražas - 8 000 egzempliorių.
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje trūksta knygų šiais klausimais?
Prieš rašydamas knygą tikrai nedariau jokių rinkos tyrimų ar konsultacijų apie tai, kokių knygų trūksta. Todėl knygos populiarumas ir paklausa mane labai nustebino ir stebina iki šiol. Taip, lietuvių autorių knygų apie meilę, draugystę ir kt. dalykus nėra daug. Yra kelios puikios verstinės knygos, pvz. J. Harris knyga „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui". Ją parašė 22 metų jaunuolis, ir Amerikoje ji sukėlė labai daug diskusijų. Tai tikrai puiki knyga apie priešvedybinį elgesį. Joje gausu pavyzdžių, labai gyva ir nuoširdi kalba. Tačiau yra vienas trūkumas: mes Lietuvoje neturime tokios pasimatymų kultūros, kokia yra Amerikoje. Jie net turi specialų terminą „date, dating", kuri mums sunku tinkamai išversti. Nežiūrint į tai, labai rekomenduoju ją perskaityti kiekvienam jaunuoliui (ir būtų gerai, kad tas jaunuolis po to duotų tą knygą paskaityti savo jaunuolei). Lietuvoje trūksta vietinių autorių knygų ne apie jaunimą, o skirtų būtent jaunimui. Būtent toks ir buvo mano knygos tikslas.
Kiek man žinoma, tavo knygos šiuo metu reikia gerokai paieškoti, nes ji labai greitai išparduodama. Mačiau, kad ji dar yra interneto knygyne knygynas.btz.lt, taip pat ją galima įsigyti po pamaldų sekmadienį Vilniaus „Tikėjimo žodžio" bažnyčioje. Ar pasilikai po egzempliorių savo mažametėms dukroms, ar joms rašysi kitą?
Pirmąją knygą skyriau savo seserims Vytautei ir Laurai, joms tuo metu ji buvo labai aktuali. Ar rašysiu knygą savo dukroms, nežinau. Viliuosi, kad ir po kelerių metų knygos „Meilės pamokos" garantinis laikas dar bus nesibaigęs. Be to, manau, kad joms aš pats esu ir būsiu gyva knyga, noriu aš to, ar ne. Galų gale, juk aš ne rašytojas, aš tik vienos knygelės autorius.
Ačiū už pokalbį, kas žino - gal kada parašysi ir vyresniems apie meilę, nes statistika liudija, kad ir suaugę, subrendę žmonės neretai myli kaip...
Susirašinėjo Aurelija Umbrasienė
Nuotraukoje: Ričardas Pagojus (nuotr. iš asmeninio archyvo)
_64x64_9de.jpg)
