„Šešiolika metų stebėjęs Kalvino gyvenimą, turiu teisę paliudyti, jog šis žmogus yra gražiausias krikščioniško gyvenimo ir mirties pavyzdys, kurį lengva šmeižti, tačiau sunku pamėgdžioti."
Kalvino biografas Teodoras Beza
„Gerai J. Kalviną ištyrinėję autoriai teigia, kad „jo įtaka pranoko Bažnyčios, taip pat ir Ženevos sienas, nes daugelis jo minčių apie politiką, estetiką, mokslą ir istoriją tapo neatsiejama Vakarų minties dalimi, ir mes turime pripažinti jį vienu didžiųjų konstruktyvių protų, vienu lemiamų Vakarų kultūros ir civilizacijos raidos veiksnių". <...> Viliamės, kad šioje knygoje šis nedidelis jo veiklos, kurią autorius išsamiai ištyrė, įvertinimas supažindins jus su reformatoriaus, savo sveikatos, turto, ištaigos sąskaita triūsusio Dievo šlovei, nepailstamai tarnavusio vienam tikrajam Dievui ir skelbusiam Jo tiesą tiek Jo tautai, tiek ir pasauliui, nuveiktu dideliu darbu."
Iš leidėjų žodžio
Jūsų dėmesiui pateikiame šios knygos ištrauką.
20 skyrius. Neįtikėtinas Protestantizmo augimas Prancūzijoje
1559-uosius Kalvino biografas dr. Emilis Dumergas vadina „iškiliais metais". Tiesa, tais metais Valjadolide (Valladolid) buvo viešai įvykdytas inkvizicijos aktas. Tame mieste Ispanijos karalius Pilypas II ant protestantų išliejo savo įniršį. Tačiau tais metais dienos šviesą išvydo galutinis Kalvino Krikščioniško tikėjimo pagrindų leidimas. Tais metais taip pat buvo įkurta Ženevos Akademija, taip pat Kalvino dėka buvo sušauktas pirmasis Nacionalinis Prancūzijos Sinodas. Tuo pat metu, kai Ženevai iš visų pusių buvo grasinama, teisėjai, tarnautojai, kilmingieji ir paprasti žmonės darbavosi stiprindami miesto įtvirtinimus. Pačiam reformatoriui tai buvo kūniškos ligos ir nepertraukiamo darbo metai.
Reformacija Prancūzijoje
Nuo tos dienos, kai 1541-aisiais sugrįžo į Ženevą, Kalvinas siekė suburti reformuotus tikinčiuosius ne tik šiame mieste, bet ir Prancūzijoje. Prieš pat 1559-ųjų sinodo susirinkimą Paryžiuje protestantizmo augimas buvo neįtikėtinas. 1556-aisiais Beza apie Prancūzijos karalių rašė: „Tironas privalės arba sunaikinti ištisus miestus, arba palikti vietos tiesai." Dar po metų, nors ir nerimau damas dėl ganytojų trūkumo, jis pasidalino su Kalvinu dideliu džiaugsmu dėl neįtikėtino Kristaus karalystės plitimo Prancūzijoje.
1557-aisiais įniršusi minia įsiveržė į ramų protestantų susirinkimą Paryžiuje ir suėmė visus, kuriuos tik sugebėjo sugauti. Beza rašo, kad iš pačių tamsiausių požeminių kalėjimų buvo paleisti plėšikai ir banditai, kad tik būtų rasta vietos šiems kaliniams. Tarp suimtųjų buvo ir kilmingų moterų, kurių laukė mirtis ant laužo. Įkalintiesiems Kalvinas rašė: „Tai tiesa, kad išbandymas didelis ir sunkus <...>. Tačiau yra pasakyta, kad Dievas ne veltui išbando mūsų tikėjimą lyg auksą krosnyje. Ir jei kartais jis leidžia pralieti savo tarnų kraują, vis tik jų ašaros jam yra brangios."
Tomis dienomis Prancūzijoje ganytojo dalia nebuvo lengva. Tačiau buvo daug pasiryžusių kišti galvą į liūto nasrus. „Neįtikėtina, - rašė Kalvinas, - su kokiu užsidegimu mūsų draugai pasiaukoja skelbti Evangeliją. Jie prašo būti įdarbinti ir nešti kryžių bažnyčiose lygiai taip, kaip kiti godžiai prašo parapijų iš popiežiaus. Jie apgula mano namų duris prašydami žemės lopinėlio, kuriame galėtų darbuotis. Joks monarchas neturėjo uolesnių už mano dvariškių. <...> Kartais aš bandau juos atkalbėti. Aš parodau jiems brutalius įsakymus sunaikinti visus namus, kuriuose bus renkamasi laikyti pamaldų. Aš primenu jiems, kad daugiau nei dvidešimtyje miestų vietos gyventojai išžudė ištikimuosius. Tačiau jų niekas nesustabdo."
Žanas Makardas (Jean Macard), vienas Ženevos ganytojų, pasisiūlė keliauti į Paryžių. Kalvinas jį labai mylėjo, tačiau nesvyruodamas priėmė jo pasiūlymą eiti į „tą kraujo sūkurį". Makardas drąsiai lankė įkalintuosius ir narsiai bendravo su jų teisėjais. Tokie bebaimiai buvo Kalvino mokiniai.
1559-aisiais buvo sudaryta Cateau-Cambrésis taikos sutartis tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kad būtų galima paskelbti karą vadinamai „erezijai". Morelis (Morel), ganytojas Paryžiuje, Kalvinui rašė: „Mūsų priešininkų įniršis auga kiekvieną dieną. <...> Reaguojant į nepagrįstus kaltinimus išdavyste, į Normandiją buvo išsiųsta keletas kavalerijos brigadų. Sen-Lo (Saint-Lô) protestantams grasinama ugnimi ir kardu. Nežinau, ar jus pasiekė žinia apie tikinčiųjų pabėgimą iš Mu (Meaux). Miestą ištuštino baimė ir jis tapo panašus į dykvietę."
Praėjus aštuonioms dienoms po šio laiško parašymo, 1559-ųjų gegužės 26-ą dieną, Paryžiuje susirinko Nacionalinis Sinodas, „didvyriškas Sinodas". 1558-ųjų pabaigoje Puatje (Poitiers) įvyko preliminari Asamblėja. Šiame susitikime buvo nuspręsta, kad visos Prancūzijos bažnyčios sutartų dėl Tikėjimo Išpažinimo ir bažnytinės disciplinos normų. Jie taip pat nusprendė susitikti pačioje pavojingiausioje vietoje tam, kad tokiu drąsiu poelgiu būtų dar saugesni. Įsimintinas susitikimas kartuvių ir laužų šešėlyje tęsėsi keturias dienas. Paslaptis buvo išsaugota, Išpažinimas buvo surašytas ir viešai pasirašytas. Tada visi išsiskirstė kas sau. Vieni, galbūt, į kalėjimą, kiti - į kankynę.
Jų prašymu Kalvinas išsiuntė trisdešimt penkias tikėjimo dogmas, kurios su mažais pakeitimais buvo priimtos. Dėl to taip greitai jų darbas buvo baigtas. Buvo klaidingai manoma, kad Kalvinas nepritarė Sinodui. Jis patarė nespausdinti Išpažinimo, nes jautė, kad tai būtų bereikalinga provokacija. Šis išpažinimas buvo pakartotinai išspausdintas La Revue Réformée 1952-aisiais.
Dievo nuosprendžiai
Henrikas II degė neapykanta ir noru naikinti. Jis pasižadėjo savo valdose išrauti „ereziją" su šaknimis, įkalinti, kankinti ir žudyti protestantus. Buvo paliesti net ir aukštas pareigas užimantys žmonės. Tačiau netikėtai riterių dvikovoje Montgomerio (Montgomery) ietis sužeidė karaliaus akį ir po kelių dienų jis mirė. Kalvinas, išgirdęs apie žaizdą, pasakė: „Dievo nuosprendžiai yra gilūs, tačiau kartais jie atrodo aiškesni už saulę."
Jo sūnus, Pranciškus II, pradėjo karaliauti būdamas vos šešiolikos. Jis nesugebėjo valdyti, todėl valdžią į savo rankas perėmė Gizos kunigaikštis Pranciškus ir jo brolis kardinolas iš Lotaringijos (Lorraine). Jie atnaujino įsakus prieš protestantus ir uoliai juos įgyvendino. Religinis protestantų vadovas buvo neprilygstamasis Kalvinas, tačiau politinėje plotmėje viltys buvo dedamos į du karališkus kunigaikščius - Navaros karalių ir Konde (Conde) kunigaikštį, kurie turėjo užimti teisėtą vietą valdžioje ir pasipriešinti Gizams, kurie buvo svetimtaučiai ir įsibrovėliai. Tačiau Gizai buvo galingi ir nesąžiningi, o Navaros karalius silpnos moralės. Kalvinas siekė vesti Navaros karalių teisingu keliu. Jo laiškai karaliui yra takto ir ištikimybės pavyzdys.
Tada sekė Ambuazo (Amboise) sąmokslas, kuriuo buvo ketinama pagrobti jaunąjį karalių ir įkalinti Gizus. Jis buvo netinkamai suplanuotas ir apgailėtinai įgyvendintas. Kalvinas jau nuo pat pradžių tam prieštaravo, tačiau veltui. Dėl to Gizų valdžia tik dar labiau įsitvirtino. Gizos kunigaikštis daugelį pasodino į kalėjimus. Ten jie, kartais stebint karaliui ir jo broliui, buvo ilgai kankinami. Navaros karalius ir Konde kunigaikštis buvo pakviesti į Orleaną susitikti su karaliumi. Tai buvo kelionė į liūto nasrus. Gizai abu juos suėmė ir Konde pasmerkė myriop. Nuosprendis turėjo būti įgyvendintas 1560-ųjų gruodžio 10-ą dieną, tačiau lapkričio 16-ą dieną Pranciškus II susirgo ir gruodžio 5-ą dieną mirė. Kalvinas rašė: „Tas, kuris pervėrė tėvo akį, kirto per ausį sūnui." Jis turėjo omeny tai, kad Pranciškus II mirė nuo pražūtingos ausies infekcijos.
Karolis IX, kitas Henriko II sūnus, sostą paveldėjo dešimties. Dabar valdžią gavo jo motina, Katerina Mediči (Catherine de Medici). Jei ne bailumas ir kvaili kaprizai, valdžia galėjo atitekti Navaros karaliui. Admirolas Kolinji(Coligny) paprašė Katerinos leidimo skelbti Dievo žodį ir teikti sakramentus, tačiau 1561-ųjų liepos mėnesį dėl Lotaringijos kardinolo intrigų buvo išleistas įsakas, draudžiantis bet kokius protestantų susibūrimus ir viešus renginius. Tuoj po to Karolis IX atsiuntė laišką Ženevos teisėjams ir priekaištavo dėl iš miesto į jo karalystę atsiunčiamų tarnautojų, kuriuos kaltino vykdant antivyriausybinę veiklą tarp žmonių. Atsakyme Kalvinas pripažino, kad tarnautojai yra siunčiami, nes tai yra Kristaus paliepimas skelbti žodį, tačiau neigė jų atsakomybę už neramumus Prancūzijoje.
Beza ir konferencija Puasi
Katerina stengėsi sutaikyti abi puses. Dėl to Puasi (Poissy) buvo surengta konferencija. Pats Kalvinas ketino vykti, tačiau jo priešai jau iš anksto paskelbė, kad jie nepakęs matyti jo akių ir girdėti jo balso. Navaros karalius parašė Bezai tikindamas, kad jis (Beza) yra priimtinas karaliui, Katerinai ir Tarybai. Taigi 1561-ųjų rugpjūčio 22-ą dieną Beza atvyko į Paryžių. Kalvinui jis rašė beveik kiekvieną dieną. Jis pamokslavo Navaros karaliui, Konde kunigaikščiui ir Kolinji. Išaušo 1561-ųjų rugsėjo 9-oji, paskutinė konferencijos diena. Susitikimą pradėjo kancleris Lopitalis (L'Hôpital). Protestantų atstovai, lyg kaltinamieji, turėjo stovėti už užtvaros. Už juos kalbėjo Beza. Savo laiškuose Kalvinui Beza prisipažino apie jį slėgusią atsakomybės naštą ir prašė jam lyg kūdikiui padėti patarimais. Taigi dabar jis darbavosi įgalintas Dvasios. Pirmiausia jis su kolegomis atsiklaupė ir visų susirinkusiųjų nuostabai išpažino nuodėmes. Beza meldėsi toliau ir baigė Viešpaties malda. Į susirinkusiuosius jis kreipėsi su tokia kilnia iškalba ir meistriškumu, kad jam nebuvo lygių. Lotaringijos kardinolas, jo nenumaldomas priešas, pasakė: „Geriau jau jis būtų buvęs nebylus arba mes būtume buvę kurti." Konferencijoje nieko nebuvo pasiekta, tačiau jos metu buvo aiškiai sužinota apie Prancūzijos protestantus.
Skerdynės Vasi ir daugiau persekiojimų
1562-aisiais išleistas ediktas leido protestantams rinktis už miesto ribų be ginklų. Protestantų skaičius sparčiai augo tačiau Gizos kunigaikščio vadovaujami priešai buvo pasiryžę juos sunaikinti. 1562-ųjų kovo 1-ą dieną, nepaisydami edikto sąlygų, Gizos kunigaikštis ir jo žmonės įgyvendino baisias Vasi (Vassy) skerdynes. Jie nužudė protestantų grupelę, susirinkusią viešam garbinimui. Jie nužudė 60 ir sužeidė 200 susirinkusių žmonių. Kunigaikštis ketino apgaule ir veidmainyste pabėgti nuo atsakomybės, tačiau, jo nelaimei ir tik dėl įžvalgumo, buvo rastas jo paties ranka dieną prieš žudynes rašytas laiškas. Laiške jis nurodė savo padėjėjui Dofini (Dauphiny) pakarti reformatorių pamokslininkus. Kitą dieną jis pats įgyvendino savo įsakymą. Nebuvo abejonių dėl to, kas atsakingas už po to vykusius neramumus. Tai Gizos kunigaikštis.
Beza ir vienas kilmingas protestantas kreipėsi į Prancūzijos dvarą pateikdami protestą karalienei. Susitikimo metu Navaros karalius akivaizdžiai stojo į protestantų priešininkų gretas, nors anksčiau kartais atrodydavo jų draugas, ir palaikė Gizų veiksmus. Kaip tik šiuo metu Beza jam pasakė: „Kristaus bažnyčia, kurios vardu aš kalbu, priima kirčius, o ne juos dalina. Tačiau prašau nepamiršti, kad ji buvo priekalas, sulaužęs daug plaktukų."
Skirtingose vietose įsiliepsnojo protestantų persekiojimai. Jie gindamiesi griebėsi ginklo. Kalvinas visada ragino susivaldyti, tačiau jie daugiau nebegalėjo laukti. Taip Prancūzijoje prasidėjo pirmasis religinis karas. Dru (Dreaux) mūšyje protestantai patyrė pralaimėjimą ir Konde kunigaikštis buvo paimtas į nelaisvę. Orelano apgulties metu samdomas žudikas nužudė Gizos kunigaikštį. Tada Katerina įtikino Konde pasirašyti Ambuazo taikos sutartį. Sutartis leido protestantams laisvai gyventi savo namuose, tačiau draudė susitikinėti ir kartu garbinti Dievą. Kalvinas ir Kolinji labai gailėjosi dėl tokių didelių Konde padarytų nuolaidų. Nors Konde nebuvo toks niekingas kaip Navaros karalius, tiesa buvo ta, kad nei iš tolo neprilygo Kolinji. Jis buvo prisiekęs nieko nepasirašinėti prieš tai nepasitaręs su savo bendražygiais, tačiau nesilaikė duoto žodžio. Kalvinas jam atrašė mandagiai, tačiau neslėpdamas, kad jo pasirašytos sutarties sąlygos protestantų netenkina ir kad tai sulėtins reformacijos plitimą Prancūzijoje. Kalvinas buvo teisus. Tai buvo pirmas rimtas smūgis augančiam judėjimui. Prieš prasidedant antram etapui Kalvinas jau bus pasitraukęs.
Dumergas savo knygoje protestantiškų bažnyčių iškilimui Prancūzijoje nuo 1559-ųjų iki 1564-ųjų skyrė visą skyrių, kurį sudaro keturiasdešimt puslapių. Augimas buvo neįtikėtinas. Užtenka tik pavartyti tuos puslapius ir pamatysime, kad už viso to stovėjo Kalvinas. Niekas nieko nedarė prieš tai su juo nepasitaręs. Be jo patarimo nebuvo paskirtas, perkeltas ar iškeltas joks ganytojas. Visi lyg uolūs mokiniai savo vadovui rodė didelę pagarbą. Tuo metu protestantizmas Prancūzijoje pasiekė savo aukštumas. Ten buvo daugiau nei 2000 bažnyčių ir, galbūt, apie du milijonus šalininkų. Kai kurių autoritetingų specialistų nuomone, Evangelija palietė mažiausiai trečdalį šalies.
www.reformatuknygos.lt
_64x64_9de.jpg)
