O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes“ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Petro 2, 9). Kiekvienas bažnyčios (vietinės bendruomenės ir visuotinės Bažnyčios) narys yra tarnautojas.

Blogis… Dažnai jauni žmonės nesupranta tikrosios šio žodžio prasmės. Žinau, jog kartais jaunuolius šis žodis vilioja lyg koks neragautas egzotiškas vaisius. Kartais jis įgyja romantinį ar idėjinį atspalvį, o kartais būna vertinamas atlaidžiai, kaip žaidimas, nerūpestingumas ar jaunatviškos šėlionės.

Ketverius metus slėpusi savo tikėjimą nuo šeimos narių supratau, kad atėjo lemtingo sprendimo laikas. Drebančiomis rankomis parašiau: „Jėzus Kristus yra mano Viešpats ir Gelbėtojas. Aš Jo neišsižadėsiu...“ Kelio atgal nebebuvo - turėjau palikti tėvų namus, kad išsaugočiau savo gyvybę.

Pasakysiu tau atvirai: prieš kurį laiką savęs klausiau: „Kur dingo mano džiaugsmas Šventojoje Dvasioje? Kodėl aš tiek mažai džiaugiuosi, net ir tuomet, kai viskas klostosi puikiai, ką jau kalbėti apie sunkumus... Kur pamečiau džiaugsmą? Gal pamečiau tikėjimą Dievu? O gal kažkas subjaurojo Jo paveikslą?“

Brangi drauge,
pameni, kalbėjomės apie kančią, kurios, anot tavo tikinčios draugės, tiek daug yra mūsų gyvenime… Žinai, pati patyrusi nemenką išbandymą norėčiau parašyti tau keletą dalykų.

Birželio 26 dienos pavakarėje grupelė tikinčiųjų rinkosi į Šiaulių „Tiesos žodžio“ bažnyčios raštinę paklausyti mokymo apie krikštą.

Mūsų Viešpats mėgo apie Dievo karalystę kalbėti palyginimais, paprastais ir sykiu gilią prasmę turinčiais gyvenimo pavyzdžiais.

Po dvejų metų studijų Evangeliniame Biblijos Institute Šiauliuose su šypsena prisimenu laikus, kai teologinės studijos atrodė skirtos tik „aukštesnio“ rango tikintiesiems.

Mes visi tiesiamės prie tų žmonių, kurie mus vertina ir įžvelgia mumyse nepakartojamą asmenybę. Kurie taip moka klausytis, kad norisi visą širdį atverti, taip moka žavėtis, kad šalia jų jautiesi ypatingas, taip moka padrąsinti, jog nejučia patiki, kad „aš galiu, man būtinai išeis.“

Žlungantys lūkesčiai dažnai liudija, kad mes neteisingai susidėliojame prioritetus. Mes vis dar bandome gyventi pagal savo susikurtas taisykles, nuostatus, principus, tačiau kur kas išmintingiau įsižiūrėti į tai, ko mokė Kristus. Jėzus nenuvylė nė vieno, ir Jis vienintelis, kuriuo tikrai verta sekti.