Į mano sielą atėjo naktis. Buvau tik vaikščiojantis ir kalbantis kūnas. Netgi vaikščioti nesinorėjo, o tik susisukus į kamuoliuką - embriono pozoje - lindėti ir drebėti, pasislėpus po antklode.

Noriu pasidalinti tokiu paradoksaliu jausmu, kuris kartais gali aplankyti bažnyčioje. Tai vienišumo, ir atmetimo jausmas. Paradoksaliu tą jausmą vadinu todėl, kad per daugiau nei dvidešimt metų įsitikinau, jog patys šilčiausi žmonės yra būtent Dievui atsidavę krikščionys.

Perskaičiusios Jurgos Karosaitės straipsnį „Apie mūsų pašaukimą sklandyti aukštai“ su seserim Kristuje ėmėme svarstyti apie tai, kiek ir kokių pozityvių bei negatyvių dalykų buvo Viešpaties Jėzaus tarnavime.

Sveika. Labai tave suprantu, kaip kartais jautiesi... Visi mes esame žmonės, esame linkę pasiduoti dvejonėms, nusivylimams, baimėms, netikėjimui. Visus mus aplanko niūrios ir liūdnos mintys.

Girdėjau vieną istoriją apie drąsų anglų lakūną bandytoją, kuris prieš daugybę metų išbandė vieną lėktuvą. Lėktuvui pakilus, lakūnas pastebėjo laidus graužiančią didelę žiurkę.

Sveika, brangioji. Per šias Velykas, gaila, nepasimatėme. Tačiau džiaugiuosi, kad turėjau progų apsilankyti Lietuvoje, ir savo bažnyčioje... Ačiū tau už gražų, širdį aukštyn keliantį sveikinimą!

Mieloji, ar jau lauki Velykų? O aš noriu trumpai pasidalinti, kokioje ypatingoje šventėje man teko dalyvauti vieną sekmadienį dar kovo pradžioje. Eidama į pamaldas tikėjausi, kad bus graži, ypatinga šventė, bet kad ji bos TOKIA šilta, išskirtinė, - nesitikėjau.

Jeigu esate tarnavę bažnyčioje, žinote, jog kartkartėmis tarnavimas gali būti labai varginantis. Kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiu padėti krizinėje situacijoje atsidūrusiems žmonėms, kad Dievas būtų pašlovintas, kai tuo pat metu patys grumiamės su sunkumais.

Mieli skaitytojai, noriu trumpai pristatyti naują rubriką Tikime. Liudijame. Dalijamės ir paraginti su mumis bendradarbiauti. Retsykiais gauname žmonių pamąstymų tikėjimo temomis ar klausimų.

Kartą, kai dar buvau visai maža mergytė, pamačiau į močiutės maldaknygę įdėtą labai gražų, spalvotą paveikslėlį: ant žemės sėdėjo ilgais plaukais ir baltais rūbais apsirengęs dėdė, o prie jo spietėsi vaikučiai. Ant vieno iš jų galvelės šis keistas, „ilga suknia“ vilkintis dėdė buvo uždėjęs savo ranką.