Lapkričio mėnuo prasideda įprastiniais rūpesčiais: aplankomi artimų žmonių kapai, uždegamos žvakės, sutvarkomos užmirštos kapavietės. Gatvės prisipildo automobiliais, nuo prekystalių dingsta gėlės ir žibintai. Tokiame šurmulyje ne visada pavyksta susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų susitikimą su mirtimi.

Kartą Petras ir Jonas devintą maldos valandą ėjo drauge į šventyklą. Ten buvo nešamas ir vienas žmogus, luošas nuo motinos įsčių. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyką.

Prasidėjusių naujų mokslo metų proga kalbiname Sekmadieninės mokyklos vadovę Dainą Saulytienę. Mokykla veikia sekmadieniais, bažnyčios pamaldų metu.

Gaila, bet didesnę gyvenimo dalį, net iki 50 metų, nugyvenau nepažinusi Dievo meilės. Esu dėkinga Dievui už griežtus, sąžiningus tėvus, kurie mane bei du brolius auklėjo pagal sąžinę, ir man neteko „murgdytis" purve, nors teko būti uolia pioniere, vėliau komjaunuole...

Galbūt tai neaprėpiami saulės svilinami smėlio plotai, primenantys vandenynus. Egzotiški ir paslaptingi akmenynai. Horizontą siekiančios ledo plynės. Dykuma.

Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo sovietmečiu. Apie Dievą man niekas nekalbėdavo. Net mama, kuri lankė katalikų bažnyčią ir mane nuo mažens ten vesdavosi. Manau, ji pati mažai ką žinojo apie Gyvąjį Dievą.

Siūlome išsamiau susipažinti su bene vienintele Lietuvos evangeline akademine institucija, teikiančia teologinį ir biblinį išsilavinimą. Evangelinis Biblijos institutas (EBI), iki šiol turėjęs mokymo centrą Šiauliuose, nuo šių metų pradės veikti ir Vilniuje.

„Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius" (1 Jn 2, 15-17).

Paprašėme Solveigos Zvicevičienės atsakyti į keletą klausimų. Ši jauna moteris patyrė ne vieną išbandymą, tačiau nepalūžo, o, atvirkščiai, perėjo juos neįtikėtinai stebuklingai, kurie įkvėpė ją ištiesti ranką palūžusiems, patyrusiems negalią ar tiesiog skaudžiuose gyvenimo verpetuose įsuktiems.

Turėčiau įdėti kūrybinių pastangų, kad tikėjimą Dievu galėčiau grįsti tik savo asmenine patirtimi. Mat mano teologija prasidėjo seneliams priklausančiame bulvių lauke.