Neišsipildanti viltis mus numarina, o išsipildęs troškimas lyg sugrąžina į gyvenimą. Koks džiaugsmas apima, kai po ilgo ir skausmingo laukimo viskas ima keistis į gera.

Taip jau esame sukurti, kad visi ko nors viliamės, trokštame, norime. Ir tai visai normalu: kaip normalu karštą dieną trokšti atsigerti gaivinančio vandens ar žvarbią naktį gamtoje sušilti prie laužo ugnies.

Neseniai patyriau atsakymus į maldas, kai meldžiausi ne tik pati, bet už mano poreikius meldėsi ir kiti tikintieji.

Negaliu įtikinti netikinčio žmogaus, kad Dievas yra. Taip pat negaliu pasakyti, kad Jis yra kur nors konkrečioje vietoje. Kiekvienas žmogus sutinka Jėzų asmeniškai. Jis liudija apie save tiesiai į žmogaus širdį. Labai svarbu yra neužkietinti savo širdies, bet įsiklausyti, ką žmogus liudija.

Ką besakytume ar kaip besiskųstume savo gyvenimo lygiu, tenka pripažinti, kad XXI a. pradžioje didelė dalis Vakarų civilizacijai priskiriamų šalių piliečių gyvena taip lengvai ir patogiai, kaip niekada anksčiau.

Siūlome pokalbį su Utenos bažnyčios „Tikėjimo žodis" tarnautoja Vaida Kunčiniene. Jau kurį laiką Vaida veda vakarus moterims, apie kuriuos ir sutiko pasidalyti su mūsų skaitytojais.

Šie Viešpaties Jėzaus žodžiai nuskambėjo žmogui, atėjusiam prašyti pagalbos: prikelti ką tik mirusią (ar mirštančią) dukrelę. Nuskambėjo tuo metu, kai kiti prašė nevarginti Mokytojo.

Darbingo amžiaus Lietuvos krikščionio pašaukimą dažniausiai reglamentuoja du raštų rinkiniai - Šventasis Raštas ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksas.

Neseniai prisiminiau vieną seną animacinį filmuką „Auksinė plunksnelė", o tiksliau - kaip karalaitė, Auksinė Plunksnelė šūkčiojo: „Pūskite mane, pūskite! Aš skrendu, skrendu, skrendu!.."

Vienas ryškiausių kontrastų Bažnyčios metuose - tarp Verbų sekmadienio ir Didžiojo penktadienio. Minia, skelbianti Jėzų Dovydo Sūnumi ir tiesianti Jam kelią į Jeruzalę, vos per kelias dienas persimaino ir pasmerkia Jį myriop.