Kovo 24 d. Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" vyks autorinė Audronės Juozauskaitės kūrybos popietė. Norėdami atkreipti skaitytojų dėmesį į šį renginį, plačiau jį pristatyti bei pakviesti jame apsilankyti, o taip pat supažindinti su Audrone - ją ir kalbiname.

Siūlome pokalbį su Nerijumi Čekavičiumi - kadaise sėdėjęs kalėjime, Nerijus šiuo metu ne tik džiaugiasi gražia šeima (su žmona Zita augina du vaikus), bet drauge su žmona ir kitais bendražygiais lanko kalinius Alytaus pataisos namuose, kur net įkūrė bažnyčią.

Dieve, Tavęs negaliu regėti fizinėmis akimis, negaliu paliesti rankomis. Tačiau giliai viduje atrandu ilgesį kažko tokio, kas pagirdo sielą, atneša prasmę viskam, ką bedaryčiau, ilgesį didingesnės, nenusakomos tikrovės.

Paradoksalu, bet mano laikyta neįkandama doktrina apie Trejybę ne tik metė iššūkį mano protui, bandančiam suvokti triasmenį vieną Dievą, bet ir visiškai nelauktai atvėrė tiek daug kasdienybę keičiančių įžvalgų. Man tai aiškus Dievo kvietimas būti plataus mąstymo bei dar platesnės širdies žmogumi.

Tyla. Balta tyla. Aplinkui miega tylūs, apsnigti namai. Nesujuda nė viena šaka... Ramybė užlieja ir mano širdį. Vis dar negaliu patikėti, kad Tu, Viešpatie, atkreipei savo šventą žvilgsnį į mane - nuodėmingą, bevalę ir silpną žmogystą!

Įtikėjau 1992 m. pavasarį, kai Viešpats prisilietė prie manęs ir apsaugojo didelėje autoavarijoje, kurioje galėjau žūti. Tas gyvenimo laikotarpis buvo audringas ir įdomus tiek mūsų tautai (Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas), tiek asmeniškai kiekvienam iš mūsų, nes atsivėrė daug galimybių gyventi kitokį gyvenimą nei anksčiau.

Pristatome Jums pažintinį pokalbį su Panevėžio bažnyčioje „Tikėjimo žodis" praktiką atliekančia organizacijos „Kontaktmission" studente Isabell Kübler iš Voketijos.

Jurga Karosaitė Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis"jau kurį laiką veda namų grupelę netekėjusioms merginoms. Kodėl iškilo poreikis rinktis tokiai grupelei? Kaip ji gimė ir kuo gyvena? Apie tai ir nusprendėme pasikalbėti.

Perskaičiau, pamenu, vienos žurnalistės mintį: „Kai aš gimiau, Dievas užsimerkė." Dažnai taip jausdavausi ir aš. Gyvenau tarsi užstrigusi praeityje, tą dieną, kai mama pagimdžiusi mane numirė. Niekaip nesugebėjau išlipti iš šios skaudžios netekties duobės.

Ar mes galime apsigauti? Jei nebūtų galimybės apsigauti, Šventajame Rašte nerastume tokių perspėjimų, kaip „neapsigaukite", „nesiduokite suklaidinami" ir pan. Blogiausia, manau, kas gali atsitikti, ypač krikščioniui, tai apsigauti pačiam, t. y. manyti, kad esi teisus, kai iš tikrųjų taip nėra.