Daugumą sprendimų savo gyvenime padarome remdamiesi protu ir pažinimu. Neretai vienaip ar kitaip pasirenkame, nes esame taip įpratę. Situacijose, su kuriomis susiduriame dažnai, elgiamės beveik automatiškai, instinktyviai.

Metų pabaiga bažnyčioje sužydėjo įvairiausiomis dovanomis. Džiaugėsi širdis „Naujamedžio" tarnavime matant daugybę kūrybingų jaunuolių, kurie tarsi medžio pumpuras dar tik leidžia pirmuosius lapus.

Kartą svečiuojantis Editos Sabalionytės vedamoje namų grupelėje (Vilniaus „Tikėjimo žodžio" bažnyčioje) kilo spontaniškas noras pasikalbėti apie tai, už ką esame dėkingi savo bažnyčiai.

Trečiąjį Advento sekmadienį tradiciškai skaitoma Marijos giesmė, dar kitaip vadinama „Magnificat" (Luko 1, 46-55), dažniausiai suprantama kaip džiaugsmingas garbinimo himnas.

Nežinau, ar prisimenate 2008-ųjų gruodį, kai po lijundros spustelėjo šaltukas, ir didelė Lietuvos dalis pasidengė ledu. Buvo gruodžio 17-a.

Siūlome dar vieną Erikos tekstą, rašytą pavasarį į mamų klubo svetainę. Akivaizdu, kad šie pamąstymai bei raginimas nepraranda aktualumo ir šiandien.

Šią istoriją nešiojau širdyje daugiau nei dvejus metus, bet ypač panorau pasidalinti atsinaujinančios vilties, t.y. Advento laikotarpiu. Dėkoju Dievui, kad labai netikėtomis aplinkybėmis susipažinau su moterimi, kuri turėjo drąsos atskleisti savo duobėto gyvenimo istoriją.

Vakar iš bažnyčios grįžau tokia įsikvėpus. „Eilinį" kartą pagalvojau, kokia laimė būti bažnyčioje, Dievo namuose. Giedoti giesmes, klausytis Jo žodžio, bendrauti su nuoširdžiais žmonėmis.

Kas yra jūsų vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant? Aš su kūnu ir siela, būdamas ir gyvas, ir miręs, nepriklausau sau pačiam, o savo ištikimajam Gelbėtojui Jėzui Kristui...

„Viešpatie, pas ką mes eisime?" - taip Simonas Petras atsako į Jėzaus klausimą, užduotą dvylikai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?" (Jn 6, 67).