Adventui. Pamąstymai apie atgailą ir naują kūrinį Kristuje

Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 4)

Kokią emociją jums sukelia žodis ATGAILAUK? Pasmerkimą, baimę? Pažeminimą? Ar išteisinimą, džiaugsmą, viltį? Jei Evangelija yra Geroji Naujiena, vadinasi, kvietimas atgailauti taip pat yra geroji naujiena, nes juk atgailauti mus skatina Dievo gerumas.
Jei, nusikaltę prieš Dievą, mes girdime savyje paraginimą atgailauti, vadinasi, esame jautrūs Dievo Dvasiai tikintieji.

Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane (Jn 2, 17)

Kristaus Dvasia, gyvenanti mumyse, yra uoli dėl mūsų šventyklos švaros. Nuodėmei patinka būti pasislėpusiai, ji pati apie save niekada nepaliudija ir slepia savo tikrąjį veidą. Apie nuodėmę mums paliudija Šventoji Dvasia. Mes galime atpažinti nuodėmę tik todėl, kad turime šviesą savyje, kad Šventoji Dvasia yra šventa ir netoleruoja nešvaros, nuodėmės. Dvasia apreiškia nuodėmę, kad ją atpažinę ir Šventajai Dvasiai padedant galėtume jai pasipriešinti, nes šventoje vietoje negali pasilikti jokia nuodėmė.

Taip Šventoji Dvasia lyg šluota šluoja visokią nešvarą iš savo šventyklos. Taigi, kai pamatome savyje nuodėmę - tai Šventoji Dvasia veikia mumyse ir „šluoja“ iš mūsų lauk visokią bedievystę. Nuodėmė mus pasmerkia ir pažemina, o Dvasia parodo išeitį - atgailą. Tik atgailavę mes išgyvename Dievo malonę. Tačiau Paulius perspėja mus, kad nelaikytume Dievo malonės pigia, iškreipdami jos suvokimą, ir nenaudotume jos savanaudiškiems savo kūno darbams pridengti: Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje? (Rom 6, 1-2).

Vienas iš Dievo baimės aspektų - tai baiminimasis prarasti tą šventą ryšį su Dvasia, nenuliūdinti ir neužgesinti jos. Jei nesistengsiu vaikščioti Dievo tiesoje ir teisume, kitą kartą galiu ir nebeišgirsti Dvasios paraginimo atgailauti. Juk svarbu yra atremti pagundymą, jam pasipriešinti, o ne atsipalaiduoti, galvojant, kad visada turėsiu malonę atgailauti.

Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems (Jok 1, 12).

Mūsų senasis žmogus, kartu su mūsų prigimtiniu nuodėmingumu, yra nukryžiuotas, tačiau mumyse yra likę nuodėmingi įpročiai. Nusidėdamas aš renkuosi savo nuodėmingus įpročius, kuriuos iškeliu aukščiau savo naujos prigimties Kristuje. Tai - savanaudiškumas. Priešas stengsis padaryti taip, kad nuodėmė atrodytų patraukli, todėl atsilaikyti prieš ją būna sunku. Tas potraukis nusidėti ir vadinamas pagundymu. Tačiau sprendimą darome mes - ką rinksimės: susigundyti ar pasilikti Jo žodžio šviesoje?

Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17).

Dievo Dvasiai padedant mes mokomės gyventi vadovaudamiesi nauja, Kristaus prigimtimi: pamilti teisumą, Jo žodį, vertinti dvasinę laisvę, kuria Kristus mus išlaisvino, ir būti atsakingi už tą išlaisvinimą. „Visa tapo nauja“ reiškia, jog dabar esi visiškai naujas kūrinys, sukurtas Jo šlovei, todėl Dievo Dvasiai patinka atverti mums šio naujo gyvenimo Kristuje grožį, padėti atrasti Jo teisumo turtus bei įsitvirtinti Jo meilėje. Mano teisumo suvokimas saugo mane ir įgalina nenusidėti, nes vis labiau jame įsišaknydama suvokiu, kad nebegaliu teršti savyje gyvenančio teisaus Kristaus, - taip pažeminčiau savo naująją prigimtį. Kai branginu Jo dovanotą teisumą ir gyvenu Dvasia, manyje bręsta Dvasios vaisiai - meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Šie Dvasios vaisiai yra galingiausi ginklai prieš nuodėmę, nes kaskart, atėjus pagundymams, jie įgalina pasielgti pagal Dvasią, o ne pagal kūną.

Senasis žmogus nukryžiuotas, ir dabar Tėvas mato mane Kristuje. Aš turiu tobulinti ne savo senąjį žmogų, kuris yra miręs, bet apsirengti nauju, pažindama savo naują prigimtį Kristuje. Taigi, savo senąją prigimtį marinu tokiu būdu: vis labiau pažindama naująją prigimtį ir su ja man dovanotą laisvę nuo nuodėmės.  Kai aš stengiuosi suvokti Kristaus dovanotą teisumą ir įsitvirtinti jame, senoji prigimtis nedaro man įtakos, tačiau jei dairausi atgal, vadinasi, dar neatradau laisvės. Niekur kitur, tik Kristuje įmanoma nugalėti visus pagundymus, tad jei mane vis dar lengva išvilioti iš šios šventos vietos, vadinasi, dar menkai pažįstu savo naują tapatybę Kristuje ir galbūt nevertinu jos taip, kaip turėčiau.

Dabar aš esu naujas žmogus - toks, kokio pasaulis dar nebuvo matęs.

--
Yra tokia knyga pavadinimu „100 pasaulio stebuklų“. Manau, ten turėtų būti įrašytas ir pats didžiausias pasaulio stebuklas - žmogus, turintis naują Kristaus prigimtį. Tai pranoksta bet kurį pasaulio stebuklą.
Mes gavome nepaprastą dovaną - naują tapatybę Kristuje! Branginkime tai, pažinkime jos turtus ir gyvenkime laisvai jais mėgaudamiesi.