Amžinosios meilės žvilgsnis

Mes visi tiesiamės prie tų žmonių, kurie mus vertina ir įžvelgia mumyse nepakartojamą asmenybę. Kurie taip moka klausytis, kad norisi visą širdį atverti, taip moka žavėtis, kad šalia jų jautiesi ypatingas, taip moka padrąsinti, jog nejučia patiki, kad „aš galiu, man būtinai išeis.“ Deja, mes per dažnai koncentruojamės į save ir per retai pastebime, koks nuostabus yra kitas, šalia esantis.
 
Kai nuoširdžiai domimės kitu žmogumi, nesitikėdami iš jo nieko, mes atspindime dievišką prigimtį. Žmonijos užgimimo pradžioje svarbiausias buvo žmogus savo unikalumu ir panašumu į Dievą. Kurdamas pasaulį, Dievas ėjo link savo kūrybos vainiko - žmogaus. Drįstu teigti, kad visa, ką iki tol sukūrė Dievas, turėjo vieną tikslą - žmogui. Žmogui, mylinčiam, apdovanotam, su gražiomis mintimis ir didingais užmojais. Dievo širdyje ir liko vien tik žmogus. Jam nereikia mūsų didelių darbų, statinių, dėl Jo ištampytų nervų ir suluošintų kūnų. Pro visa tai Jis mato nuostabią žmogaus esybę, kurią pats su beribe meile sukūrė. Tikiu, Jam sąla širdis, kai aš glaudžiuosi prie Jo pasitikėdama, kai gaudau jo intencijas, kai murmu varganus meilės žodžius. Jis žiūri tiesiai man į akis, mėgaudamasis kiekviena akimirka, praleista su manimi. Kad susitiktų su manimi, Jis praėjo sunkiausią kelią, atiduodamas visa, ką turėjo brangiausia, - savo sūnų Kristų. 

Kartais pastebiu nustebusius žmonių veidus, kai domiuosi jų gyvenimu, kviečiu į svečius. Jie tarsi klausia: „Ko gi iš tiesų tu nori iš mūsų?“ Man tiesiog tu įdomus kaip unikali asmenybė. Nes suprantu, kad Dievui šioje žemėje yra vienintelė vertybė - žmogus. Noriu mokytis iš Dievo žavėtis sielomis, tikiu, kad nėra neįdomaus žmogaus, tiesiog galbūt niekas jam nepadėjo atsiverti, pasijusti ypatingu, svarbiu. Kai domiesi žmogumi, jis pradeda keistis. Keitiesi ir pats, nes išgirsti, pajauti naują kito žmogaus pasaulį. Ir jis gali labai skirtis nuo tavojo, bet tai tik dar nuostabiau. Nes vien pastangos priimti ir suprasti man neįprastą pasaulį pasiteisina, net jei ir nėra didelio rezultato, bet aš pats jau pakeistas, nes išlipau iš savo rėmų. O žmogus, kuris tau atrodė tolimas, nesvarbus ir nekeliantis susižavėjimo, nušvinta kitomis spalvomis ir tu labai džiaugiesi, kad jis yra tavo draugas.

Kaip mūsų sielos trokšta, kad kas nors suprastų ir įžvelgtų mūsų sielos gylį, taip ir Dievas trokšta, kad mes nors šiek tiek pažintume ir suvoktume Jo tikrąją Esmę (Jer 9, 24). Suvoktume Jo didybę, Jo siekius, Jo skausmą... Vos prisilietę prie Jo paslapčių mes jau galvojame: štai, pažinau tikrąją tiesą ir dabar galiu apibrėžti ir įrėminti Dievo mintį. Taip, Jo tiesa paprasta, Viešpats atsiveria alkstančiam, mažam širdyje, bet jų gelmė ir Jo gerumas neišsemiamas. Dievas trokšta, kad mes kastume, nertume gilyn tiesiog būdami Jame maldoje, apmąstymuose, nagrinėdami Jo žodį. Viešpats daug nuostabesnis, nei mes galime įsivaizduoti, Jo meilė daug karštesnė, nei mes galime pajusti, Jo išminties lobynai daug platesni, nei mes galime sutalpinti savyje. Savo ribotume mes linkę sumenkinti Dievą, ir Jam tai sukelia skausmą.

Žmonės paviršutiniškai bendraudami taip pat dažnai sumenkina vienas kitą. Mes jau įpratę prie tos būsenos, kai manęs nesuprato, neišgirdo, geriau savo mintis pasilaikysiu sau. Bet kaip atsigauna širdis, kai sutinki draugą, kuris leidžia būti savimi, o tu jam leidi atverti širdį. Išlieji savo gelmę, ir jis to neatstumia, bet skatina atsiverti dar daugiau savąja gelme. Tarsi Dievas stovėtų tarp mūsų, nesinori sumeluoti, pagražinti ar pasislėpti.

Žinau, kad visagalis Dievas, visoje savo šlovėje visada įžvelgia mumyse tikrą stebuklą. Nesvarbu, ar kiti mato tavyje puikų žmogų, nesvarbu, ar tu matai savyje nuostabią asmenybę, - Jis visuomet įžvelgia tavyje didingiausią ir reikšmingiausią žmogų. Tu jam brangus, tavimi Jis žavisi, girdi kiekvieną tavo atodūsį, Jis didžiuojasi tavo pasiekimais! Todėl neberankiok dėmesio trupinių iš kitų žmonių, geriau pasižiūrėk į besišypsantį Jėzų ir, pagaliau atitraukęs akis nuo Jo, ieškok kito žmogaus veido, kuris desperatiškai ieško amžinosios meilės žvilgsnio.