Apie mirtį ir viltį

Lapkričio mėnuo prasideda įprastiniais rūpesčiais: aplankomi artimų žmonių kapai, uždegamos žvakės, sutvarkomos užmirštos kapavietės. Gatvės prisipildo automobiliais, nuo prekystalių dingsta gėlės ir žibintai. Tokiame šurmulyje ne visada pavyksta susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų susitikimą su mirtimi. Kas ji, toji mirtis, - gyvenimo pabaiga, ar pomirtinio gyvenimo pradžia? Kas laukia žmogaus, palikus mirtingą kūną? Ir ką išgyvena tie, kurie netenka artimų žmonių?

Kviečiu skirti šiek tiek laiko Šventojo Rašto puslapių sklaidymui ir atsakymų į šiuos klausimus paieškai. Pradėkime nuo Senojo Testamento. Išminčius, Ekleziasto knygoje, rašydamas apie įvairius žmogaus gyvenimo etapus, pradeda nuo svarbiausių, viską įprasminančių įvykių: Yra laikas gimti ir mirti; <...> (Ekl 3, 2a). Vėliau šią mintį praplečia: Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena. Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių - linksmybės namuose. (Ekl 7,1-4)

Neįtikėtina, tačiau mirties diena yra pranašesnė nei gimimo diena. Ji įprasmina žmogaus gyvenimą žemėje, drauge atnešdama artimųjų liūdesį. Tas liūdesys ne kartą aprašytas Biblijoje. Prisiminkime, kaip pranašas Jeremijas gedėjo Judo karaliaus Jozijo, žuvusio mūšyje. Ir Jeremijas apraudojo Joziją, ir visi giedotojai ir giedotojos mini Joziją savo raudose iki šios dienos, ir tai tapo nuostatu Izraeliui. Jos yra surašytos Raudų knygoje (2 Krn 35,25).

Natūrali žmogaus reakcija į mirtį yra gedėjimas. Neapsirikime, gedėjimas nėra netikėjimas. Tai Dievo duota žmogaus savybė. Jei šį jausmą stengsimės užgniaužti, prarasime kažką labai brangaus. Ašaros, rauda gydo mūsų sužeistą sielą. Skausmo dieną kiekvienam labai svarbu gedėti, tai yra natūralu. Vienoje paskaitoje klausiausi istorijos apie mergaitę, augusią darnioje, ją mylinčioje šeimoje. Mirus jos seneliui, tėvai norėjo nuslėpti šį skaudų faktą. Jie teigė, kad senolis susirgo, todėl guli ligoninėje, vėliau išvažiavo į sanatoriją ir t.t. Vaikui paaugus, ji suvokė, kad tėvai melavo ir jos pasitikėjimas suaugusiais žmonėmis susvyravo. Dukra tesugebėjo ištarti: „Jūs esat melagiai!" Mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, mes turėtume su šia tiesa susigyventi ir ramiai apie tai kalbėtis su savo vaikais.

Jau Senojo Testamento pranašai kalbėjo apie Tą, kuris bus stipresnis už nuodėmę ir jos pagimdytą mirtį. Baimės apglėbtoje žemėje suspindėjo nauja viltis. Viešpats Jėzus, mirus Lozoriui, atėjo pas gedinčius artimuosius ir kalbėjo su mirusiojo seserimi Morta: Jėzus jai tarė: ‚Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11,25-26). Patvirtindamas savo žodžius, Viešpats Jėzus prikelia Lozorių iš mirties. Dar daugiau, pats Viešpats Jėzus Kristus tampa mūsų tikinčiųjų viltimi (1 Tes 4,13-18). Žmonijos istorijoje įvyksta radikalus pasikeitimas, neviltis nugalėta! Nors mirtis bei skaudus gedulas yra neišvengiami žmogaus gyvenime, visada prisiminkime Kristaus pergalę, pakeitusią gedėjimo prasmę ir suteikusią žmogui viltį - amžiną gyvenimą su Dievu.

Norėdami nugalėti stingdančią mirties baimę, tikėkime Kristaus auka. Pasitikėdami savo Geruoju Ganytoju būsime ramūs. O priartėjus paskutiniajai akimirkai būsime orūs, pasiruošę akis į akį susitikti su savo Gelbėtoju. Todėl šios lapkričio šventės tenebūna paženklintos vien tik mirties atneštu gedulu, bet viltis Kristuje Jėzuje teįprasmina mūsų liūdėsį bei gedėjimą, netekus artimų žmonių.