Apie paguodą ir... tiesą

Neseniai prisiminiau vieną seną animacinį filmuką „Auksinė plunksnelė", o tiksliau - kaip karalaitė, Auksinė Plunksnelė šūkčiojo: „Pūskite mane, pūskite! Aš skrendu, skrendu, skrendu!.." Šią frazę prisiminiau mąstydama apie paguodą, apie tai, kad dažnai esame linkę pasirinkti, kaip turėtume būti guodžiami, ir nesame atviri tai paguodai, kuri mums iš tikrųjų reikalinga.

Ta karalaitė buvo principinga ir norėjo gyventi lengvai, troško, kad visi ja žavėtųsi. Karalienė ir karalius vykdė dukters norus, kad tik ji visada būtų patenkinta ir laiminga. Kartą burtininkė išpildė karalaitės norą būti lengvai kaip plunksnelė. Taip ji tapo tokia lengvutė, kad nuo vieno pūstelėjimo galėjo pakilti į orą ir sklandyti rūmuose. Karaliui ir karalienei vykdant dukters norą ir jai besklandant rūmuose, netikėtai, pagauta stipresnio vėjo gūsio, ji išskrido pro atvirą langą į tamsią naktį. Po to sekė ilga pažeminimo kelionė, grąžinusi karalaitę į realybę - ji tapo nuolanki ir pajėgi priimti tiesą apie save.

Paguosti mes pasijuntame tarsi pakelti aukščiau žemės. Našta, taip slėgusi pečius, nukrenta, leisdama atsiplėšti nuo žemiškų rūpesčių. Būna, kad mes tik pakimbame kažkur ore ir tampame priklausomi nuo tų „papūtimų" į mus, bijodami, kad tik vėl „nenukristume" į realybę. Taip, ilgai sklandant tarp tikrovės ir iliuzijų, yra pavojus, kad būsime pagauti stipresnio oro gūsio ir įtraukti į dar didesnę tamsą.
Noriu pakalbėti apie laikotarpį, kada mes niekaip negalime išlipti iš savo bėdų vien dėl to, kad nepriimame tiesos apie save, kada patys pasirenkame paguodos kelią ir atmetame tą, kuris iš tikrųjų mums reikalingas.
 
Dvi Dievo pusės

Mūsų santykiai kartais būna panašūs ne į atvirą bendravimą, bet į vienas kito šlovinimą. Ieškome guodėjo, kuris tiesiog paglostytų mūsų savimeilę, arba norėdami pasirodyti itin naudingi guodėjai imame ne guosti, o pataikauti žmogaus iliuzijoms ir dar labiau jį žalojame.

Žmogaus paguoda ir Dievo paguoda gali labai skirtis. Tai, ką mums nori pasakyti Dievas, kartais net nesutampa su tuo, ką mums kalba guodėjas. Šventoji Dvasia, kaip mūsų guodėja, yra Tiesos Dvasia, todėl tikras guodėjas yra tas, kuris atneša mums tiesą apie mus pačius. Mes labai sunkiai priimame tiesą apie save. Sugebėjimas priimti tiesą apie save - tai sugebėjimas atsisakyti savo tiesų. Sunku pakeisti požiūrį į save. Būna, kad jo tiek įsikimbame, kad nepriimame kitokio, ir kartu nesuvokiame, kokius mus Dievas mato. Įsivaizduodami, kaip turėtume būti paguosti, imame ieškoti tų, kurie suteiktų mums trokštamą paguodą, o tiksliau - ieškome pritarimo jau padarytam savo sprendimui, dar vieno tvarsčio jau seniai dūstančiai nuo gausybės tvarsčių žaizdai, kurią reikia ne dengti dar vienu tvarsčiu, o kuo skubiau operuoti tiesa. Įprantame ieškoti to, kuris glostytų, žavėtųsi, pritartų ir esame linkę atmesti tuos, kurie bando atgręžti pirštą į mus pačius. Toks įsikibimas į save uždaro kelią tiesai, kuri apšviečia mūsų netiesas. Paulius sako: Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą? (Gal 4, 16) Deja, dažnai tiesa padaro draugus priešais, o melas - suartina, nes ne visada tiesa būna saldi. Nors iš tikrųjų tiesa yra saldi, bet tik ne mūsų kūniškai prigimčiai.

Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems - griežtumas, o tau - gerumas, jei pasiliksi Jo gerume, kitaip - ir tu būsi iškirstas! (Rom 11, 22) Dievo gerumas ir griežtumas nėra atskiri: šios dvi Dievo pusės visada eina kartu ir apibūdina Jo charakterį. Dievas yra ir gailestingas, ir griežtas, mes negalime pasirinkti tik patrauklesnės Jo pusės ir laukti iš Jo tik paglostymo. Jei nepriimsim visos tiesos apie Dievą, nepriimsim Jo iš viso. Dievo pabarimus taip pat turime suprasti kaip paguodą - kai atsiveria akys ir pamatome savo nuodėmingumą, tai proga atgailai, kad Dievas apvalytų širdį ir atnaujintų mąstymą. Kas geriau: kai Dievas parodo, kas su mumis negerai ar kas su mumis gerai? Mus saugo Dievo gailestingumas, kuris eina kartu su tiesa, o Dievas myli mus tiesoje.

Tiesa ir teisingumas yra pamatiniai Dievo charakterio bruožai. Dievas suinteresuotas mus auginti, o mes augame tik tada, kai esame atviri išgirsti tiesą apie save ir esame pasiruošę keistis.
 
Sudaužytas ar sudužęs? 
 
Yra didelis skirtumas tarp būti sudaužytam gyvenimo ir sudužti prieš Dievą. Gyvenimo vėjyti ir mėtyti žmonės dažnai tą sudaužymą ir laiko sudužimu prieš Dievą, todėl linkę save glostyti, tvarstyti, bet ne įleisti į save tiesą. Jie net sąmoningai ar nesąmoningai saugo save nuo tiesos ir mokydamiesi mylėti save stengiasi ne pamilti tiesą, kuri jiems reikalinga, bet pamilti savyje melą - panyra į saviapgaulę. Melas, kuris įsiskverbė į juos per sudaužymą, tampa jiems tiesa, kurią jie imasi netgi aršiai ginti. Jų „tiesa" padaro juos kategoriškus, nepasitikinčius, įtarius, gudrius, net kerštingus, nepriimančius kitų patarimo, ypač jei tas patarimas eina prieš jų „tiesą". Taip melas saugo juos nuo tiesos. Melas iškreipia net Dievo Žodį - Rašte ieškoma savęs pateisinimo, eilutės išimamos iš konteksto. Taip priešas paleidžia baisius savo melo nuodus ir žmogus, šio melo veikiamas, pradeda ieškoti ne paties Dievo, bet Jo pakaitalų, pats to nesuvokdamas. Jis ieško ne pasveikimo Kelio, bet pasveikimo būdų, kurie keistų aplinkybes, bet ne jį patį. Ieško meilės kaip jausmo, bet ne meilės kaip Asmens. Todėl ne Dievas tampa meile, bet meilė - dievu, nes priešas suinteresuotas apgyvendinti tokiame žmoguje daugybę emocinių stabų, kurie laikui bėgant pakeičia Dievą.

Užtenka pavartyti geltonąją spaudą ir paskaityti, kaip pramogų pasaulio žvaigždės kovoja su depresija, nuotaikų kaita, liūdesiu. Atpalaiduojamieji masažai, kelionės, šiltųjų kraštų paplūdimiai, vakarėliai, bereikšmiai pokalbiai, internetas - viskas, kad kūnui būtų patogu, kad suteiktų malonumą ir apsaugotų nuo tiesos, kad keistų aplinkybes, kraštovaizdį, bet ne patį žmogų. Tai padeda tik trumpam.

Tas silpnas, sulaužytas, baukštus, nepasitikintis žmogus iš tikrųjų nėra jau toks silpnas tinkamai progai pamaloninti save pasitaikius. Ypač tada, kai skauda, jis ieško progų pamaloninti savo kūnišką prigimtį, vengdamas pasilikti su savimi... ir su Dievu, kad tik nereikėtų susidurti su tiesa. Net ir puikiai žinodamas, kad Jėzaus sutikta samarietė moteris troško būtent todėl, kad gėrė iš išsenkančių gyvenimo šaltinių, jis savo gyvenime elgiasi visiškai taip pat - vadovaujasi pasaulio siūlomais gelbėjimosi nuo skausmo principais. Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje, - meluojame ir nevykdome tiesos. (1 Jn 1,6)

Iš tikrųjų tas silpnas žmogus tiesą priima kaip puolimą, nes vis dar nėra sudužęs, o tik sudaužytas. Jis nori būti glostomas kaip sudaužytas, bet ne kaip sudužęs, todėl mielai priima glostančius jų melą ir pritariančius jų gelbėjimosi būdams žmones, bet ne tuos, kurie atneša tiesą. Ieško tų, kurie imtų mylėti jų melą, nes tiesa apkaltina, o kaip, būdamas toks sudaužytas, jis gali leistis apkaltinamas? Jis mano, kad daugiau nenusipelno jokio apkaltinimo, net teisingo. Tiesa tampa priešu, nes skaudina dar labiau. Taip žmonės tampa ne mylintys save tiesoje, bet susikoncentravę į save savimylos. Net jeigu jie ir ieško krikščioniškos paguodos, pagalbos ir išgydymo, nesuranda todėl, kad nė vienas tų būdų nepatenkina jų melo.

Pasveikti reikia drąsos, drąsos tapti atsakingam už save tiek, kad sugebėtum priimti tiesą. Dievas neglostys mūsų melo ir kuo ilgiau priešinsimės Jo tiesai, kuo ilgiau liksime sudaužyti, bet ne sudušime prieš Dievą pasiruošę mokėti atsakomybės už save kainą, tuo ilgiau pasiliksime beviltiškumo spąstuose.

Kelias, kuriuo turime eiti

... Parodyk man kelią, kuriuo eiti, nes į Tave keliu savo sielą. (Ps 143,8) Dovydas meldžiasi, kad Dievas parodytų būtent tą kelią, kuriuo jis turi eiti. Net keli keliai žmogaus supratimu gali būti visai neblogi, bet yra vienas, kuriuo Dovydas turi eiti, ir tą kelią žino tik Dievas, todėl Dovydas kelia savo atvirą sielą pasitikėdamas Juo, o ne savo supratimu apie gerus ir blogus kelius.

Žmogus, kaip žinia, yra linkęs ieškoti lengvesnio būdo pasveikti, atmesdamas tą, kuriuo Viešpats jį nori išgydyti. Kito kelio į pažadėtą žemę nebuvo, kaip tik dykumos kelias. Kai Jėzus ir Jo mokiniai yrėsi į kitą ežero krantą, juos užklupo audra, negana to - kad pasiektų kitą krantą, Petras turėjo išmokti vaikščioti vandeniu. Kito kelio į krantą nebuvo, kaip tik per audringą ežerą.

Aš pravesiu kelius kalnuose ir vieškelius aukštumose (Iz 49, 11) Dievas nenori, kad mes apeitume kalnus ir aukštumas, Jis nori, kad liptume į juos, - tai kelias, kuriuo turime eiti. Jei eisime, Jis pažadėjo lydėti mus savo malone - pravesti kelius ir vieškelius ten, kur atrodo nepraeinama.

Dievas žino mums kelią, tad jei paliekame savo kelius ir atsiveriam Jo Tiesos keliui, patirsime išgydymą. Mozė meldėsi, kad Dievas jam apreikštų savo kelius - tai troškimas žmogaus, kuris nori pažinti Dievą ir patirti Jo malonę. Visi tie, kurie maištavo - ieškojo savo kelių, rėmėsi savo supratimais ir nesirūpino pažinti Jo kelio, mirė dykumoje. Kad maištautum, nereikia suraukti antakių, sukąsti dantų ir daužyti lėkščių, net ir po dievobaiminga išvaizda gali būti paslėptas maištas. Maištas - tai giliai paslėptas pasipriešinimas Dievui, Jo valiai. Tai sudaužyto, bet nesudužusio žmogaus būsena. Visi, kurie buvo sudaužyti Egipto vergystės, bet nenorėjo sudužti prieš Dievą, mirė dykumoje. Kelias, kuriuo Dievas mus nori vesti, nėra lengvas ir, kuo didesnė mūsų žaizda, tuo jis sunkesnis, bet palaiminti tie, kurie Juo pasitiki, neieško lengvesnio kelio, bet trokšta pažinti Jį ir atranda Jo kelią.

Kad pradėtume suvokti Dievo kelius turi pasikeisti mūsų santykis į Jį patį. Mes, būdami tikintys, esame linkę susikurti Dievo įvaizdį ir juo remtis, todėl kenčiame, nors Dievas nori pirmiausia išgydyti mūsų santykį į Jį patį, padaryti tą santykį teisingą, o po to keisti visa kita. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai (visa kita) bus jums pridėta (Lk 12, 31). Jei svarbiausias mūsų gyvenime santykis - santykis su Dievu „serga" - „serga" ir visa kita. Esame atviri tiesai tik tada, kai esame teisingame santykyje į pačią Tiesą - t. y. į Asmenį.

Tikra paguoda užduoda teisingus klausimus

Viena sesuo pasakojo, kaip ją, patyrusią skausmą, visi ėmė guosti, raminti, bet kažkodėl palengvėdavo tik trumpam. Kai kartą kita sesuo paklausė: - „Ko verki?.. Savęs gaila?", - jos širdyje kažkas atsitiko ir ji liovėsi grimzti į savigailą. Savigaila - tai susitelkimas į save. Savigaila įkalina žmogų praeityje ir jis niekaip negali iš ten išlipti. Galvodamas apie tai, ką patyrė, ima pats savęs gailėtis ir iš kitų to paties tikisi ir reikalauja. Savigaila - tai egoistinis užsiėmimas, žudantis tiek patį žmogų, tiek jį supančius. Meilė sau be tiesos - tai tik savigaila, kuri įkalina praeityje, tai vidinis maištas, kuris palieka klajoti dykumoje. 
 
Tikra Paguoda padeda užduoti teisingus klausimus, Dievo šviesoje įvertinti savo būklę, gręžtis nuo savo link Dievo supratimo. Ne, ji nėra grubi ar žiauri, bet visada savyje turi tiesos pamatą, keičiantį mūsų santykį į mus pačius, veda į priekį ir neleidžia likti pasyviems. Paguoda yra Šventosios Dvasios savybė, ji yra Tiesos Dvasia. Jeigu Ji atstumiama - nuliūsta ir atsitraukia, ir Dievas leidžia mums vadovautis mūsų pačių supratimu: Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera (Rom 1, 28). Ar iš tikrųjų mes rūpinamės pažinti Dievą? Ar tas santykis mumyse dar gyvas, artimas, ar girdime Šventosios Dvasios balsą savo gyvenime? Tai labai rimti klausimai nuo kurių ir turėtų prasidėti išgydymo kelionė. 
 
Paguodos šablonai

Šiandien galima rasti paguodą net neišėjus iš namų, nesusitikus su niekuo - internetinėje erdvėje žmonės glosto vieni kitus daugybe gražių žodžių, net neįsigilinę į situacijas. Socialiniai tinklapiai siūlo greitos paguodos galimybę. Dažnai tokie žodžiai, deja, tėra tik žvangantys cimbolai, kurių mums patinka klausytis.

Žmonės, paviešindami savo skausmą „greitos paguodos" auditorijai, stengiasi greitai jo atsikratyti, neleisdami Dievui per tą skausmą prabilti. Bandydami užgydyti skausmą šabloniškais paguodos žodžiais, jie praranda progą artumoje su Dievu jį išgyventi, atrasti prasmę. Skausmas nėra priešas, dažnai tai Dievo kvietimas pasiduoti išgydymo procesui, o žmogus nori, kad kas nors į jį pūstų kaip į tą princesę, tiesiog pūstų, be atsakomybės, atsidavimo, o svarbiausia, pūstų taip, kaip jis to nori.

Mokėjimas teisingai priimti skausmą - tai brandos ženklas. Skausmas ieško tikros paguodos, ne pigios, šabloniškos. Tokie šabloniški guodėjai gali padaryti dar didesnę žalą, iš tikrųjų jiems mažai terūpi mūsų skausmas...
Dievas negali ateiti mūsų keliais, mes turime priimti Jo paguodos kelią, nes Dievas nenori tau duoti pigaus džiaugsmo nei guosti netikra paguoda. Kančioje yra pasirinkimas - priimti Dievo „nuskausminamuosius" ar ieškoti savo „nuskausminamųjų", kurie padeda laikinai. Dievo vaistai mus išgydo, o mūsiškiai - tik apmalšina. Tikra paguoda - tai malonės ženklas, o malonė turi labai svarbią savybę - ji įgalina. Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje (Tit 2, 11-12). Malonė įgalina atleisti, keistis, ji įgalina paklusti, mylėti, palikti savo kelius, gyventi tiesoje, ji įgalina nenusidėti. Malonė mus įgalina gyventi kitokį gyvenimą, bet jeigu jis niekuo nesiskiria nuo pasaulio gyvenimo būdo, - malonės nėra arba nesame jai atviri. Malonė gali ateiti ir kaip rimbas, išvartantis mūsų šventyklos prekystalius ir sugriaunantis stabus - netikrą paguodą, netikrą gyvenimą, neteisingą požiūrį į save ir į Dievą. Laiško hebrajams autorius sako: „...gera, kai širdis sustiprinama malone <...>" (Žyd 13, 9). Būti sustiprintiems - tai visų pirma leisti malonei mus mokyti, ji tikrai nenori pridengti mūsų nebrandumo. Malonė - tai įgalinimas ir kelias į didesnę brandą.

Apie atsakomybę 

Dievo Žodis sako, kaip atrodo tikros paguodos glėbys: Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu... (Iz 66, 13)

Motina, kuri devynis mėnesius išnešioja savo kūdikį taip arti širdies, žino, kaip jį paguosti.

Žmogus, gebantis savo maldoje išnešioti kitą, ir yra tikras guodėjas, nes maldoje jis susitinka su Guodėju - paguodos, šventumo, meilės ir tiesos Dvasia, kuri ir moko jį guosti. Motina neleis savo mylimam vaikui elgtis neteisingai, juo labiau Dievo Dvasia neleis mums eiti klaidingu keliu. Ji gali mums leisti vadovautis savo supratimais, bet mes niekada tokiu būdu nepasieksime tikslo. Tikra paguoda tai artimas ir teisingas santykis, atvirumas Dievui. Tik tokiame santykyje keičiasi žmogaus širdis ir ateina išgydymas.

Tapkime atsakingais guodėjais, o tie, kurie kenčiame, ieškokime žmonių, gebančių atsakingai mus paguosti. Ieškokime tiesos, ramybės nešėjų, bet nepamirškime, kad tas, kuris neša ramybę, griauna netikrą ramybę.

Pažinti Guodėją

Galima blaškytis nuo vieno guodėjo prie kito, bet niekada nesusitikti su tikru Guodėju, vadinasi - su tikros paguodos apreiškimu. Žmonės yra labai svarbūs Dievo paguodos nešėjai, jie mus gali nukreipti Šaltinio link, bet niekada neatstos pačio Šaltinio. Žmonės gali nukreipti mus pas Dievą, bet tik Dievas mus nukreipia reikiama kryptimi. Siekime būti atviri Jo Dvasiai ir stenkimės dar artimiau Ją pažinti.

Dažnai meldžiamės: „Dieve, atverk man tiesą, paguosk mane, kalbėk man, vesk mane savo keliu", bet kai Jis tai ima daryti, neatpažįstame. Tikiu, kad Dievas atsako, nedelsia, tik mes per ilgai laikomės savo įsivaizdavimų, susikoncentravę į taip brangų požiūrį į save. Fariziejai laukė paguodos, laukė Gelbėtojo, netgi daug žinojo apie Jį, bet kai Jis, gyvoji Paguoda, stovėjo šalia, kalbėjosi su jais, jie Jo neatpažino ir atmetė, nes laukė kitokios paguodos, savo susikurtos. Ar ne dažnai taip būna mūsų gyvenime? Laukiame paguodos, bet neatpažįstame, kai ji ateina? Dievas beldžiasi, o mes neįsileidžiame, slepiamės nuo Jo? Meldžiame Jo malonės, o kai ji pradeda mus mokyti, bėgame nuo jos?

Dievas nėra tas karalius, kuris pučia pagal princesės norą.

Mus išgydo ir išlaisvina tik Tiesa. Tai ar galime pasirinkti Tiesą?

Būkime jai atviri, nes ji gali ateiti iš ten, iš kur mažiausiai tikimės, ir iš tų, kuriuos atmetame.