Apie perėjas mūsų gyvenimuose

Prieš keletą dienų eidama per gatvę vos išvengiau susidūrimo su automobiliu. Tik po kurio laiko susivokiau, jog ėjau ties ta pačia sankryža, kurioje prieš dvi savaites mūsų gyvenamajame rajone kažkas partrenkė ir mirtinai sužalojo 9-metę mergaitę.

Susimąsčiau apie žodžio dviprasmiškumą: perėja staiga tapo tarsi kokia riba, jungianti šiapus ir anapus.

Miestuose tų perėjų tiek daug - baltai dryžuotų ar nusitrynusiais dryžiais, su mygtukais, (būna, kad ir neveikiančiais) ar net garsiniais signalais. Tvinkčiojančia geltona perspėjamojo šviesoforo akimi. Pagalvojau, pernelyg lengvai perėjų perspėjimų nepaisau. Ir ne aš viena. Skubam eiti, bėgti. Rizikuojam. Planai „dega", vėluojam, nespėjam, bandom sutaupyti laiko. Tie, kuriems nepasiseka, tampa... pavojaus šaukliais mums. Visur: pakelėse kuokšteliais nuvytusių gėlių ar vainikų, ženklais mažų kryželių nelaimės vietoje, arba kaip štai čia, - vienu ištisu debesiu dieną naktį keičiamų žvakelių palei sankryžą. Bet mes vis tiek - kaip ir jie kažkada - linkę nekreipti dėmesio į rimtus perspėjimus...

Kaip linkę ir nebepastebėti to tylaus tvinkčiojimo giliai širdy, vėl ir vėl kviečiančio susitaikyti su pačiu Kūrėju. Raginimai bažnyčiose ar net gatvėse atrodo tokie banalūs - kaip ir tas šviesoforo geltonis. Dievas, anapusybė, amžinasis gyvenimas - pasakysit, tinkamas metas prieš pat Vėlines apie tai pagalvoti. Ir vėl pamiršti - iki kitų „nepatogių" patvinkčiojimų: per artimo žmogaus laidotuves, gal sunkiai susirgus. Kažkas išvis atidėjo „šitą reikalą" senatvei, kažkam nuoskaudos, kartėliai ar nesėkmės aptemdė akis. Kitam atrodo, kad Dievas tik atima gyvenimą (o ne duoda), ir nebėra prasmės klausyti to perspėjimo signalo sąžinėje, verčiančio sustoti ir susimąstyti. Pakelti į Kūrėją ne tik akis, bet ir širdį.

O kažkuri perėja juk gali tapti... lemtinga.

Pereiti taip, kad paskui netektų gailėtis. Pereiti amžinybėn, suspėjus prieš tai susitaikyti su Amžinuoju.  O gal - leistis prijaukinamam/-ai. Kad mirtis netaptų nugalėtoja, bet tik padėtų pereiti. Perėja Amžinybėn - Kristus. Dabar geriau suprantu Jo žodžius: „Aš esu Kelias". Saugus kelias. Perėja. Pats Gyvenimas. „Nė vieno, ateinančio pas save, Aš neatstumsiu" (Jn 6, 37).

Nei mirties, nei jokių rizikingų perėjų savo gyvenimuose nelaukiam. Tai ištikti gali mus bet kada, kaip ir kiekvieną kitą žmogų. Kad ir kiek skaudžios statistikos būtume prisiklausę apie žuvusiuosius (dėl Žemės drebėjimų, potvynių ar autokatastrofų) - mūsų gyvybė, mūsų gyvenimo baigtis visada labiausiai jaudins mus pačius. Prarasti amžinybę vien todėl, kad laiku nesustojau, nesusimąsčiau, - ir čia jau kalbu ne tik apie perėjas miesto sankryžose - kaži ar verta. „Jis ir vėl nustato dieną - šią dieną, po kiek laiko kartodamas Dovydo lūpomis, kas ir kadaise buvo pasakyta: Jei šiandien išgirsite Jo balsą, - neužkietinkite širdžių (Žyd 4, 7).

Žodžiai santūrūs, bet svarbūs. Tau ir man. Kad perėjomis eitume...apsidraudę. Turį bilietą į Amžinybę.

- - - - - - - - -
Apie žuvusią 9-metę mergaitę dabar galvoju kiekvienąsyk eidama per tą perėją...