Jos ir paprašėme artimiau mus supažindinti su šiais broliais ir sesėmis Kristuje. Kaipgi jai, o ir jiems sekasi. Galbūt kam nors kils noras prisidėti prie šios tarnystės?
Jūrate, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip mūsų bažnyčioje atsirado tokia šauni žmonių grupė? Ir kaip pati įsiliejai į jų būrį?
Prasidėjo viskas prieš dešimt metų nuo pažinties su Daiva. Susipažinome internetu, kurį laiką susirašydavome, nežinojau, kad ji kurčia. Kadangi buvo smagu, - pasiūliau susitikti realiai, nebe internete. Ji sutriko ir lyg kokią baisią gėdą prisipažino esanti kurčia. Nuogąstavo, kad nebenorėsiu bendrauti, o aš išsigandau, kad nesusikalbėsime. Vis dėlto nuo pat pradžių puikiai susikalbėjome. Ji sakė, jog labai aiškiai kalbu (iš lūpų judesių, garsų tarimo kurtieji daug gali išskaityti), o aš supratau ją, nes ji puikiai kalbėjo balsu.
Gana greitai ėmėme kalbėtis ir apie tikėjimą, Dievą. Liudijau jai apie save, daviau skaityti knygų. Vėliau Daiva įtikėjo. Pakviečiau ateiti į savo bažnyčią, jai patiko. Tačiau tuo laiku ji pasirinko lankytis kitur, kur tuo metu ėjo daugiau kurčiųjų. Tai man buvo suprantama, bendravome toliau. Kartą, pamenu, mus su vyru aplankė kurčiųjų grupelė. Visi atėjo norėdami, kad jiems ką nors papasakočiau apie Dievą: „Iš Daivos žinome, kad tu jai pasakoji. Mes irgi norime išgirsti." Taip įvyko pirmoji namų grupė. Gana unikali, nes nemokėjau nė vieno gesto, todėl tik raiškiai kalbėjau atsisukusi į Daivą, o ji vertė. Po mūsų pabendravimo kurtieji išreiškė norą lankytis mūsų namuose reguliariai, mat savo bendruomenėje tuo metu turėjo tam tikrų sunkumų... Išsigandau. Ne atsakomybės, o motyvo. Paaiškinau, jog vidines problemas reikia spręsti, o ne bėgti nuo jų. Jie taip ir padarė; tąkart viskas tarsi išsisprendė...
Kaip supratai, jog apsiimsi tarnauti šiems žmonėms?
Per dešimt bendravimo su Daiva metų taip ir neišmokau gestų kalbos, nes neturėjau tikslo, tik begalinį norą širdyje. Todėl mokėjau mažai. Bendraudavome balsu, dalindavomės įvairiais išgyvenimais, tikėjimu. Kaskart susilietus su kurčiųjų pasauliu ir supratus, kad jie yra labai izoliuoti ir apriboti mūsų, girdinčiųjų, mane užliedavo daug įvairių jausmų bei noras kažką daryti, padėti, kažką keisti.
Pati norėjau praktiškai prisidėti prie Dievo darbo, norėjosi dalintis tuo, ko esu „privalgiusi" per visus savo tikėjimo metus. Vieną vakarą po maldos aiškiai supratau, kad tarnausiu kurtiesiems. Tai buvo netikėta. Niekada sąmoningai nesvarsčiau tokios galimybės. Ir net tai supratusi gerai neįsivaizdavau, kaip tai galėčiau padaryti, o svarbiausia - nežinojau, ar to išvis reikia.
Netrukus sužinojau, kad kaip tik tuo metu visa kurčiųjų grupelė (apie 20 žmonių) dėl labai rimtų priežasčių prieš keletą mėnesių palikę lankytą bendruomenę ėmė ieškoti naujos. Tai privertė suklusti. Tačiau nedrįsau niekam pasakoti apie savo pasvarstymus. Iki vieno susitikimo su Daiva, kuomet važiavome pas ją į namus melstis. Viduje jutau nenumaldomą norą papasakoti apie savo išgyvenimus, tik labai bijojau. Bijojau apsijuokti. Vėliau sužinojau, jog tapau atsakymu į maldas: pasirodo, kol aš meldžiausi, ieškodama savo vietos kokiame nors tarnavime, jie prašė Dievą juos nukreipti į kurią nors bendruomenę.
Susitikau su daugiau kurčiųjų, pakviečiau į bažnyčią, papasakojau, jog taip pat galime rinktis ir namuose - kartą per savaitę namų grupėje. Tada susitikau su pastoriumi Giedriumi, papasakojau apie netikėtai gimusį naują tarnavimą. Ir nuo 2010 m. liepos pradžios bažnyčioje atsirado rankomis kalbantys žmonės.
Aš jiems verčiu, vedu pas mus vykstančią namų grupę. Gestų kalbos vis dar gerai nemoku, bet mokausi... versdama.
Šiuo metu vyksta atskiri susirinkimai kurtiesiems ir sekmadieniais?
Taip. Tikriausiai tie, kas lanko Vilniaus bažnyčią, pastebėjo (o ir buvo apie tai minėta nuo sakyklos), jog kartais po šlovinimo mes išeiname iš salės. Bažnyčios nepaliekame, tik persikeliame į atskirą klasę, kurioje šloviname gestais, sakau pasiruoštą pamokslą, meldžiamės. Šis laikas kurtiesiems labai brangus ir reikalingas, nes jie gali nevaržomai klausti, kas nors neaišku, o aš nesu pririšta prie pamokslininko tempo, galiu laisvai nuspręsti, kiek šiam kartui pakanka, ar reikėtų ką keisti. Žodžiu, galiu lanksčiau prisiderinti prie jų poreikių.
Todėl ši mano tarnystė gana įvairialypė: tai ir namų grupė, ir vertimas, ir - tam tikra prasme - ganymas.
Susitinkate gana dažnai, turbūt tapote artimais bičiuliais?
Su vienais per šį laikotarpį susidraugavau artimiau, su kitais - mažiau. Kurtieji yra labai artimai susiję tarpusavyje. Visų pirma juos sieja bendra dalia - kurtumas. Taip pat tikėjimas, kuris, kaip ir kai kuriuos girdinčiuosius, tam tikruose sluoksniuose juos padaro „nepageidaujamus". Kurčiųjų pasaulyje visa tai vyksta daug aštriau vien todėl, kad kurčiųjų bendruomenė yra žymiai mažesnė nei girdinčiųjų.
Patys kurtieji, kaip ir visi kiti žmonės, turi artimų draugų ir tiesiog tikėjimo bendražygių, todėl su jais labiau ir bendrauja. Aš pati taip pat: su artimesniais susitinku ir šiaip padraugauti, o su visais kitais - namų grupelėje arba bažnyčioje.
Sekmadieniais susirenka maždaug 3-10 žmonių, namų grupėje labai nedaug - vos vienas kitas. Viena iš priežasčių - atstumas (kai kurie gyvena ne Vilniuje) ir pamaininis darbas, būna ir kitokių priežasčių.
Ar yra kažkas, ką girdintieji turėtų žinoti apie kurčiuosius? Man atrodo, ne vienas girdintysis kiek susigūžta sutikęs kurčiąjį - kaip bendrauti, kaip suprasti vienas kitą, jei aš nemoku gestų kalbos?
Iš tiesų kurtieji - tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Dėl to man labai norisi sugriauti tą nematomą tylos sieną, stūksančią tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų. Norisi, kad nesijaustume nesmagiai supratę, kad prieš mus kurčias žmogus. Dalis jų - neprigirdintys, daugelis puikiai skaito iš lūpų, todėl tereikia pasistengti raiškiai kalbėti arba užrašyti žodžius ant lapelio, nusišypsoti, - ir siena sugrius.
Girdintieji didžiąją informacijos dalį gauna pirmiausia per ausis, tada akimis. Kurčiuosius pagrindinė informacija pasiekia per akis. Be to, kurtieji daug geriau pajunta nuotaikas ir maksimaliai išnaudoja nežodinę kalbą. Kitas svarbus jutimas - lytėjimas. Norint atkreipti kurčiojo dėmesį į save, reikia visų pirma pamojuoti, galima netgi stipriau treptelėti (kad pajustų vibraciją) arba paliesti. Girdintiems žmonėms nepažįstamųjų prisilietimai gali atrodyti įtartini ar net nemalonūs, o kurtiesiems - natūralus atkreipimo į save būdas.
Pastebėjau, jog daugelis girdinčiųjų vadina šiuos žmones „kurčnebyliais", tačiau tai nėra teisinga. Jie negirdi, bet nėra nebylūs - jie turi savo kalbą, tik jų kalba išreikšta ne girdimais žodžiais, o gestais. Balsą jie taip pat turi. Todėl kartais pamokslo metu tenka išgirsti staigių garsų, nes jie užsimiršę ima ir pasako ką nors to sąmoningai nesuvokdami, emocingai balsu į ką nors sureaguoja, nusijuokia arba negirdi įsižaidusių savo vaikų. Tai nėra nepagarba: kadangi jie negirdi, jiems tai ir netrukdo. Mes, girdintieji, būkime tam pakantūs arba mandagiai pasakykime, parodykime, kas mums trukdo.
Kartą manęs paklausė: o kaipgi kurtieji šlovina? Gestais. Giesmėje yra žodžiai, ritmas, jausmas. Todėl kurtieji mūsų bažnyčioje visuomet džiaugiasi mušamaisiais ir žemais tonais, skleidžiančiais vibracijas, kurias jie jaučia. Ir be abejo - tekstu, kai jis rodomas. Kurčiųjų giesmės gerokai skiriasi nuo girdinčiųjų, be to, yra be muzikos ir melodijos mums suprantama prasme. Bet Dievas juk žiūri į širdį!
Jau kuris laikas tarnauji šiems žmonėms. Kuo jie tave praturtino?
Pradėjusi bendrauti su kurčiaisiais pradėjau kitaip matyti kai kuriuos dalykus, pastebėti, kad ne viskas yra savaime suprantama. Atkreipiau dėmesį, jog visa mane supanti aplinka yra pritaikyta „sveikiesiems". Pamačiau, kokia bejėgė pasijuntu pati, kai manęs nesupranta man įprastais būdais (balsu), išmokau būti jautresnė aplinkai - tiems, kurie yra tokie pat kaip aš, bet tuo pačiu ir kitokie. Tai praplėtė mano suvokimą apie Dievą.
Taip pat pastebėjau, jog nemažai pamokslų metu pateikiamų pavyzdžių kurtiesiems yra nesuprantami arba sunkiai suprantami. Kodėl? Nes jie kitaip pasaulį mato ir suvokia. Todėl kartais tenka paprakaituoti, norint perteikti tikėjimo tiesas jiems suprantamu būdu, stengiantis pamatyti pasaulį kurčio žmogaus akimis. Žodžiu - viskas į gera. Tarnavimas naudingas ne tik kurtiesiems, bet ir man pačiai.
Ar palaikote ryšį su kitais tikinčiais kurčiaisiais? Galbūt ir kitose mūsų bendrijos bendruomenėse yra jų grupelių?
Vienintelis toks tarnavimas vyksta Vilniaus bažnyčioje. Tiesa ta, kad ir kituose Lietuvos miestuose yra kurčiųjų, kurie galėtų prisidėti prie bendruomenės gyvenimo, įsilieti, tačiau problema viena - tarnautojai, gebantys versti į gestų kalbą pamokslus.
Tad šiuo metu tikintieji iš kitų Lietuvos miestų atvažiuoja, kai tik gali, į Vilnių. Aš pati stengiuosi palaikyti su jais ryšius, nors dėl laiko stokos tai nėra paprasta.
Pasaulio tikinčiųjų kurčiųjų bendruomenė yra gana didelė. Patys kurtieji palaiko bendrystę su tikinčiaisiais iš kitų šalių. Pavyzdžiui, Lietuvoje kurį laiką gyveno mergina iš Kazachstano, tad natūraliai yra ryšių su šia šalimi. Prieš kelis mėnesius buvo atvažiavę ir mūsų bažnyčioje lankėsi tikintieji iš Rusijos, Estijos. Tačiau tai labiau bičiuliški santykiai.
Kaip jau sakiau, mūsų bažnyčioje šis tarnavimas išgyvena kūdikystę, todėl viskas dar labai trapu. Kaip ir bet kuriame darbe, reikia, kad laikas patikrintų ir sutvirtintų tai, kas tikra, ir nupurtytų tai, ko nereikia. Troškimų ir minčių daug, bet ir vėl - „pjūtis didelė, o darbininkų maža".
Kol kas šioje tarnystėje esi viena. Ar nesunku? Jei kas norėtų patalkininkauti, kokios pagalbos tikėtumeisi?
Taip, šiuo metu esu vienintelė tarnautoja. Ar man sunku? Ir taip, ir ne. Atsivėrė daug naujų dalykų, daug mokausi. Yra ir gero, ir blogo; yra džiaugsmo, yra ir liūdesio. Vienas iš sunkumų ir yra tas, jog esu nepakeičiama. Ne dėl to, kad kartais nesinori eiti į bažnyčią ar pabosta tarnauti, bet dėl žmogiškų priežasčių: ligų, gyvenimo rūpesčių. Esu trijų vaikų mama, dirbu visą darbo dieną, tad būna visaip.
Be to, yra daug kurčiųjų kultūrinių-psichologinių aspektų, kurie skiriasi nuo girdinčiųjų: viena yra bendrauti be įsipareigojimų - šiaip, maloniai persimesti vienu kitu žodžiu, ir kita - tarnauti, stengtis pasiekti žmonių širdis, įsijausti į jų padėtį, prisitaikyti prie kurčiųjų ypatumų ir daryti tai kaskart lipant per kalbos barjerą.
Tą patį išgyvena ir kurtieji: jie stengiasi priimti mane - girdinčiąją, atėjusią iš kito, triukšmingo, pasaulio, į jų tylos karalystę. O į ją girdintieji įleidžiami labai atsargiai. Todėl labai branginu kiekvieną atvirą širdį, kuri mane jau prisileido ir leidžia patarnauti. Ir šis patarnavimas peržengia bažnyčios ir namų grupės ribas, nes mano ausų, balso ar patarimo prireikia ir dažniau.
Pagalba būtų gestų kalbos vertėjai. Šiandien man padeda patys kurtieji: parodo gestus, pataiso gramatiką, paaiškina, bet mano dalyvavimas tame yra būtinas, o būtent šią naštą kartais norėtųsi (o ir reikėtų, pvz., ligos atveju) palengvinti.
Todėl labai kviečiu norinčius mokytis gestų kalbos ir prisidėti prie šio tarnavimo! Jeigu atsirastų grupelė norinčių mokytis, manau, jog suorganizuotume ir mokymus. Tik visuomet pabrėžiu tai, kas, mano manymu, yra ne mažiau svarbu už žinias, - meilė ir troškimas patarnauti šiems žmonėms. Juk „jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai" (1 Kor 13,1).
O kol atsiras pagalbininkų, gyvenu tikėjimu, kad „tas, kuris <...> pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs <...>" (Fil 1,6).
Ką galėtum patarti tiems, kurie jaučia troškimą tarnauti kurtiesiems, aplankyti jų bendruomenes, galbūt evangelizuoti? Juk kurčiųjų, kaip minėjai, yra ne vien Vilniuje...
Visų pirma patarčiau jokiu būdu nepamesti ir neapleisti šio troškimo. Antra - mokytis gestų kalbos. Natūraliausias būdas - susibičiuliauti su pačiais kurčiaisiais. Visi pirmiausia esame žmonės ir mums reikia tų pačių dalykų: dėmesio, supratimo, meilės. Todėl būkime jautrūs, pastabūs ir neabejingi aplinkiniams, nes kartais parduotuvėje, gatvėje ar kitoje vietoje parodytas dėmesys nepažįstamajam gali virsti ilgamete draugyste, per kurią Dievas lies savo malonę.
Dėkui, Jūrate, tau už pokalbį, kad supažindinai su šiuo ypatingu tarnavimu. Tegu jis auga ir plečiasi. Malonės ir ramybės visiems mūsų bendruomenės nariams, kuriems tarnauji.
Norintys prisijungti, padėti, kreipkitės į Jūratę el. paštu jurate.kamarauskiene@gmail.com
Kalbėjosi R. Kiburytė-Tabarauskienė ir A. Umbrasienė
_64x64_9de.jpg)
