Apie Viešpaties palaiminimus

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė,: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šitos uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tada Jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad Jis yra Jėzus - Kristus. (Mt 16, 13- 20)

Vis mąstydavau, kodėl šioje Rašto vietoje slypi tokia didžiulė neteisybė. Kodėl nieko neparašyta apie kitus mokinius? Negi jie nesuprato to, ką suprato Petras? O Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas? Negi jie nematė, kaip Jėzus prikelia sinagogos vyresniojo mergaitę iš numirusių (Mk 5,35 - 43)? Juk visa tai matė tik trys mokiniai - ne tik Petras, bet ir Jonas bei Jokūbas! O kiek dar stebuklų Jėzus įvykdė!..

Tačiau įsiskaičiusi supratau ir nurimau - nėra jokios neteisybės.

Petrui pasakius, kuo šis lako Jėzų, Viešpats jį apdovanoja trimis palaiminimais. „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ - skamba pirmasis palaiminimas Jėzaus lūpomis tiesiai į Petro širdį. Nepastebėta įsliūkino mintis - o jeigu kiekvienas, kuriam Tėvas, esantis Danguje, apreiškia, kas yra Jėzus, yra palaimintas? O jeigu visi tikintieji, kuriems Sūnus norėjo apreikšti, kas yra Tėvas, yra palaiminti?.. O jeigu mes visi kartu su Petru ir Jo mokiniais, gavę apreiškimą, kas yra Jėzus, esame palaiminti?
„Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šitos uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ - antrasis palaiminimas apima Petro tarnystę Viešpačiui. Sklaidant Evangelijos istorijų puslapius galima pastebėti Petro karštakošiškumą, blaškymąsi, tikėjimo tvirtumo stygių. Prisimenu Jėzų žengiant ežero paviršiumi, ir Petrą, bandantį eiti Jėzaus link, jo suklupimą. Ir Viešpats Jėzus nesiruošia neigti Petro žmogiškumo, jo paklydimų. Atvirkščiai, Jis kreipiasi žodžiais „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau“ lyg manydamas pabrėžti jo kilmę. Jėzus supranta, į ką kreipiasi ir panašu, jog nesišvaisto gražiais palaiminimais be reikalo ir todėl Jo žodžiai įgyja svorį .

 Jėzus ryžtingai ištaria: „Tu esi Petras - [uola] , ir ant šitos uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią“. Jis nurodo Petrą esant pakankamai tvirtu, kad ant jo būtų pastatyta bažnyčia, kurios niekas nenugalės. O jeigu ši bažnyčia -galbūt ne visuomet regima, bet kiekvieno iš mūsų širdyse po Jėzaus apsilankymo įkurta šventovė? O jeigu bažnyčios susirinkimas - nors ir kelių šventųjų susibūrimas, kurio centre - Jėzus? Neryžtingi, netvirti, besiblaškantys - taip, mes tokie, tačiau jeigu Jėzus vis tiek nori pastatyti savo bažnyčią mūsų širdyse? Nejaugi tai mūsų neišlaisvina? „Ir pragaro vartai jos nenugalės“ - bažnyčia įkuriama mūsų širdyse visam laikui, puoselėjama iki amžinybės, nes nėra nieko, kas ją galėtų sugriauti.

„Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ - apie ką Jėzus kalba trečiajame palaiminime? Dažną kartą tenka girdėti vaikams pasakojamas istorijas apie „rojaus sargybinį“ Petrą, sėdintį prie vartų su raktų ryšulėliu. Ar ir mums Jėzus nori padovanoti raktų ryšulėlį? Galbūt Jėzus visai neturi galvoje raktininko Petro? Kartais pamąstau, o jei Jėzus kalba apie dangaus karalystės skelbimą? Jei kam papasakosime Jėzaus Gerąją Naujieną, ir kas patikės, tas bus surištas nematomomis gijomis su Jėzumi ir pelnys tuos pačius tris palaiminimus?.. O kas, jeigu dangaus karalystės raktai - tinkami kiekvienai širdžiai žodžiai, galintys ją atrakinti ir išlaisvinti?

Viešpats Jėzus palaimina tuos, kuriems apreikšta, kas Jis yra. Ir Jis pats gali apreikšti kam panorėjęs, kas yra Tėvas. Ar mes artinsimės prie Viešpaties atviromis širdimis, pasiruošę išpažinti Jį? Ar mes tikime Jėzaus palaiminimais kiekvienam iš mūsų, kad ir neverčiausiam ir mažiausiam iš visų? Taip, aš tikiu, kad mes esame palaiminti dėl Jėzaus išpažinimo, pakankamai stiprūs, tvirti ir verti, kad Viešpats mūsų širdyse pastatytų bažnyčią, kurios niekas nenugalės, ir galintys teisingai pasinaudoti dangaus karalystės raktais, rakinančiais sugrudusias širdis. Taip, aš tikiu, kad Jėzus yra mano Gelbėtojas ir Viešpats!