Apsvarstykime...

 Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme (Hbr 12, 1-4).

Jėzui derėjo džiaugtis. Jis, Dievo sūnus, palikęs dangiškąją šlovę, prisiėmė žmogaus kūną, kad įvykdytų Dievo Tėvo sumanymą - atpirktų iš nuodėmės puolusią žmoniją. Savo gyvenimo žemėje dienas Jėzus kaip žmogus nugyveno teisiai, nė karto nesuklupęs Dievo akivaizdoje. Tačiau Jam teko patirti didžiulę kitų žmonių panieką ir gėdinimą dėl to, ko nepadarė. Jėzus prisiėmė visų žmonių nuodėmes ir kaltes sau, kad Dievo rūstybė kristų ne mums, teisėtai nusipelniusiems bausmės, bet Jam. 

Jėzus kančios taurę išgėrė iki galo: nemurmėjo, nesiskundė, neverkšleno, stengdamasis sugraudinti Tėvo širdį ir taip išvengti savo lemties. Ne. Jis, sustiprintas Dievo malonės, atviru veidu žvelgė kančiai ir mirčiai į akis. Ant kryžiaus pirmieji Jo ištarti žodžiai buvo: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34). Juk jei jie būtų žinoję, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę (1 Kor 2, 8). Tačiau kaip galėjo žinoti, jei tamsa (nuodėmė) buvo užgožusi jų akis? Tamsoje negali matyti, ką darai, - tau gali atrodyti, jog darai kažką gero, bet uždegus šviesą, paaiškėja, kad tas „gera" - tik sudužusio gyvenimo šukių krūva.

Kadangi gyvename prakeikimo paveiktoje žemėje, mes neišvengiamai susiduriame su įvairiais kentėjimais. Taip, jie buvo, yra, ir, be jokios abejonės, jų dar patirsime. Tai - mūsų gyvenimo žemėje neišvengiama dalis. Bet pažvelkime į savo kentėjimus Dievo žodžio šviesoje. Apaštalas Paulius ragina iškęsti sunkumus, o apaštalas Petras sako, jog yra skirtinga kančia: teisiojo kančia dėl tikėjimo Jėzumi ir nedorėlio kančia dėl jo blogų darbų ir netyros sąžinės. Jis sako: Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis, besikišąs į kitų reikalus. Bet jei kenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tešlovina dėl to Dievą. <...> Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera (1 Pt 4, 15-16.19). Jokūbas savo laiške ragina laikyti tikru džiaugsmu, kai patenkame į įvairius išbandymus, nes jie mus brandina, tobulina, keičia (Jok 1, 2-4).

Tad nebėkime nuo kančios, bet atvėrę savo širdis Dievui ir pasitikėdami Jo pagalba bei malone pažiūrėkime jai į akis - kaip tai darė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jei savo širdy aptiksime kokio netyrumo - prašykime, kad Jėzaus kraujas apvalytų širdį, ir Šventoji Dvasia savo gydančiu aliejumi pateps širdies žaizdas. O jei širdis mūsų nesmerkia dėl netyrų darbų, šaukimės Dievo pagalbos, kaip tai daugelį kartų darė karalius Dovydas, palikdamas pavyzdį ir mums: Kai šaukiuosi Tavęs, išklausyk, mano teisumo Dieve! Tu išlaisvinai mane, kai buvau suspaustas. Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą! (Ps 4, 1). Nelaimėje šaukiuosi Tavęs - Tu išklausai mane! Viešpatie, nėra Tau lygaus tarp dievų ir nėra darbų kaip Tavo (Ps 86, 7).

*** 
Neaukštinkime kančios, tačiau ir nebėkime nuo jos. Sunkumų metu ieškokime Jėzaus ir nepaliaukime Jo garbinti. Jis - mūsų kentėjimų pavyzdys ir tikra pagalba bėdoje. Žvelkime į Jį, kad nesuglebtume savo sielomis.